Viktorijos goura (Goura victoria) yra karvelinių paukščių (Columbiformes) būrio, karvelinių (Columbidae) šeimos paukščių rūšis. Tai stambiausia rūšis tarp visų išlikusių gyvųjų karvelinių šeimos rūšių. 

     Tai milžiniški balandžiai, pasiekiantys 73–75 cm ilgį ir sverti galintys apie 3,5 kg. Dominuoja giliai melsvai pilka spalva. Krūtinė yra tamsiai kaštoninės arba purpuriškai raudonos spalvos. Ryškiausias bruožas – ant galvos paukštis turi vėduoklės formos nėriniuotą kuodą. Nuo kitų gourų rūšių Viktorijos goura skiriasi tuo, kad jos kuodo plunksnų galiukai yra balti ir plokšti (mentelės formos). Akys ryškiai raudonos arba purpuriškai raudonos, jas supa siaura juoda „kaukė“. Ant sparnų yra šviesesnio melsvai pilko atspalvio dėmės, kurios apibrėžtos tamsiai purpurine spalva, suformuojančios savitą juostą. Kojos ilgos, purpuriškai raudonos arba rudai baltos spalvos, pritaikytos vaikščioti žeme. Uodega turi 16 uodegos plunksnų (dauguma karvelių turi 12). Skirtingai nei dauguma paukščių, ši rūšis neturi taukų liaukos ir tulžies pūslės. Krūtinkaulis yra ilgas (apie 10,4 cm) ir trikampio formos su didele skiautere, tačiau struktūrinės ypatybės rodo, kad paukštis labiau pritaikytas vaikščiojimui nei ilgam skrydžiui. 

     Šie paukščiai yra sėslūs, dažniausiai aptinkami aliuvinėse lygumose, pelkėtuose miškuose ir sago palmių giraitėse. Paprastai laikosi žemumose, netoli jūros lygio, tačiau pavienės populiacijos pastebimos iki 600 m aukštyje. Teikia pirmenybę vientisiems, neliestiems miškams su tankia augmenija, ypač netoli upių ar pelkių. Vengia miško fragmentų, atsiradusių dėl kirtimų. Tai bendruomeniški paukščiai, dažniausiai keliaujantys poromis arba nedidelėmis grupėmis (nuo 2 iki 10 individų). Didžiąją dienos dalį praleidžia vaikščiodami miško paklote ieškodami maisto. Jų judesiai ramūs, lėti. Į medžių lajas pakyla tik nakvynei (tupi ant horizontalių šakų) arba pajutę tiesioginį pavojų. Poras sudaro visam gyvenimui. Patelė ir patinas kartu stato tvirtą, kompaktišką lizdą iš šakelių ir lapų, paprastai neaukštai medžiuose ar krūmuose (nuo 4 iki 15 metrų aukštyje). Deda tik vieną baltą kiaušinį. Abu tėvai pakaitomis perina jį apie 28–30 dienų. Išsiritęs jauniklis maitinamas „gūžio pienu“. Skraidyti pradeda maždaug po 4 savaičių, tačiau tėvai gali jį globoti ir primaitinti dar 2–3 mėnesius. Viktorijos gouros minta nukritusiais vaisiais (ypač figomis) ir uogomis, sėklomis, riešutais, smulkiais bestuburiais bei vabzdžiais.

     Viktorijos gouros yra endeminė rūšis, paplitusi šiaurinėje Naujosios Gvinėjos salos dalyje ir keliose gretimose salose. Jos gyvena tiek Indonezijai priklausančioje Vakarų Papua dalyje, tiek Papua Naujojoje Gvinėjoje.