Sprindytis Gymnoscelis insulariata yra sprindžių (Geometridae) šeimos drugys. Šį drugį 1859 metais pirmasis aprašė anglų entomologas Henry Tibbats Stainton. Ilgą laiką entomologai nesutaria dėl šio drugio statuso. Šiandien autoritetingose duomenų bazėse (tokiose kaip Afromoths ar „Fauna Europaea“) Gymnoscelis insulariata dažniausiai yra prilyginamas Gymnoscelis rufifasciata (smulkiajam sprindyčiui) ir laikomas jo sinonimu. Tai reiškia, kad didelė dalis mokslininkų linksta manyti, jog tai nėra atskira rūšis. Tai endeminė Makronezijos rūšis.

     Tai smulkus naktinis drugys, išskleistų sparnų ilgis yra 15–19 mm. Šios rūšies suaugėliai pasižymi gležnu kūnu ir palyginti plačiais, trapiais sparnais. Priekinių sparnų viršutinės pusės fone dominuoja pilkšvai rudi ir rusvi atspalviai su tamsiomis skersinėmis banguotomis linijomis. Užpakaliniai sparnai yra pastebimai šviesesni, su smulkiais skersiniais dryžiais, kurie ties išoriniu kraštu tampa blankesni. Ramybės būsenoje šis drugys sparnus laiko plačiai išskleistus ir priglaustus prie substrato paviršiaus. Jo galvoje išsiskiria palyginti stambios sudėtinės akys ir siūliškos antenos. Nuo labai artimo smulkiojo sprindyčio (Gymnoscelis rufifasciata) ši salų forma skiriasi nežymiai šviesesniu sparnų spalviniu tonu. Taip pat Gymnoscelis insulariata priekinių sparnų vidurinėje juostoje dažniausiai trūksta ryškaus rausvai rudo atspalvio, naudingo atpažįstant žemyninę rūšį. Patikimiausias morfologinis skirtumas tarp šių dviejų rūšių išryškėja tik ištyrus jų lytinių organų struktūrą mikroskopu. Visgi daugelis entomologų šiuos minimalius išorinius bruožus laiko tik geografiniu kintamumu, o ne atskiros rūšies požymiais. 

     Sausi subtropikų krūmynai ir pusdykumės yra viena pagrindinių jų biotopų, kur gausu sausrai atsparių žydinčių augalų. Gyvena  taip pat laurų miškuose. Nors šie miškai yra drėgnesni ir tankesni, drugys dažnai aptinkamas jų pakraščiuose, proskynose bei šviesesnėse vietose, kur auga vikšrams tinkami krūmai. Drugiai puikiai prisitaikę gyventi uolėtose vietose, kur auga vietinės karpažolių (Euphorbia) ar kitų sukulentų rūšys. Dėl savo nepaprasto prisitaikymo šis sprindis klesti miestų parkuose ir privačiuose soduose. Čia vikšrai randa gausybę dekoratyvinių augalų bei gėlių. Taip pat skraido ir pakelėse, apleistuose laukuosei, vaismedžių soduosei ir vynuogynų pakraščiuose, kur gausu piktžolių bei laukinių krūmų. Šiltame salų klimate vystymasis yra nenutrūkstamas. Tai reiškia, kad drugiai neturi žiemos miego (diapauzės) ir ritasi viena karta po kitos. Suaugėliai salose skraido visus metus be ryškių pertraukų. Jie yra aktyvūs naktį ir sutemose, o dieną ilsisi ant augalų lapų ar uolų. Juos labai vilioja dirbtiniai šviesos šaltiniai. Vikšrai yra polifagai. Minta pačių įvairiausių augalų žiedais ir pumpurais (pvz., viržiais, dygliakrūmiais, gebenėmis). Žali arba rudi vikšrai turi puikią apsauginę spalvą, imituojančią augalo dalis. Suaugėliai naktimis maitinasi žiedų nektaru. Jie yra užfiksuoti kaip svarbūs vietinių Kanarų salų orchidėjų (Gennaria diphylla) lankytojai bei apdulkintojai. 

     Paplitęs Kanarų salose (Tenerifėje, Gran Kanarijoje, La Palmoje), Madeiros salyne (įskaitant ir Laukines saleles) bei Azorų salose.