Žaliasis vikriažygis (Harpalus affinis) yra viena dažniausių ir geriausiai atpažįstamų žygių (Carabidae) šeimos vabalų rūšių Lietuvoje.

     Kūno ilgis svyruoja nuo 8,5 iki 12 mm. Patinų viršutinė pusė (ypač antsparniai) yra blizgi, pasižyminti metaliniu švytėjimu. Spalva varijuoja nuo žalios iki mėlynos, bronzinės ar net juodos.  Patelės dažniausiai yra matinės, juodos spalvos, be metalinio blizgesio. Antsparniai (elytra) turi aiškias išilgines vagutes. Svarbus požymis – smulkūs plaukeliai yra tik antsparnių pakraščiuose, o ne per visą plotą. Galva proporcingai didelė, su stipriais kramtomaisiais žandais (mandibulėmis) ir išpūstomis akimis. Antenos siūliškos, pirmieji du nareliai paprastai yra šviesiai rudi ar gelsvi, o likę gali būti kiek tamsesni. Kojos ilgos, pritaikytos greitam bėgimui. Jos dažniausiai yra šviesiai oranžiškai rudos arba gelsvos, kas padeda atskirti šią rūšį nuo tų žygių, kurių kojos yra visiškai juodos. Priešnugarėlė (pronotum) plati, jos galiniai kampai paprastai yra kampuoti, bet šiek tiek užapvalinti.

     Rūšis natūraliai paplitusi visoje Europoje ir Azijoje, tačiau buvo įvežta ir sėkmingai įsitvirtino Šiaurės Amerikoje bei Naujojoje Zelandijoje. Mėgsta atviras, saulėtas vietas su reta augalija – laukus, sodus, dykvietes, pakeles. Skirtingai nei daugelis kitų žygių, kurie yra gryni plėšrūnai, Harpalus affinis yra visavalgis. Jis medžioja smulkius bestuburius, bet taip pat minta piktžolių sėklomis, todėl kartais laikomas naudingu žemės ūkyje kaip natūralus piktžolių kontrolierius. Aktyvus dieną, ypač saulėtu oru, kai greitai bėgioja dirvos paviršiumi.