Straubliukas Herpisticus laesicollis yra straubliukinių (Curculionidae) šeimos vabalas. Tai endeminė Kanarų salų rūšis. Pirmą kartą šią rūšį aprašė vokiečių entomologas Ernst Friedrich Germar 1823 metais.

     Patinėlių kūno ilgis svyruoja nuo 7,5 iki 16,3 mm, o patelių – nuo 8,4 iki 18,6 mm. Kūnas pailgas, ovalus. Patelių antsparniai platesni ir labiau išgaubti nei patinėlių. Kūnas tankiai padengtas apvaliais arba daugiakampiais įvairių spalvų žvyneliais, suformuojančiais rūšiai būdingą margumą. Taip pat matomas nevienodai išreikštas plaukuotumas. Prieškrūtinėlė nežymiai platesnė, plačiausia vieta gali būti per vidurį, šiek tiek prieš jį arba arti pagrindo. Ilgio ir pločio santykis L/W = 0,8–0,9. Prieškrūtinėlės priekyje (prie galvos) ir gale (prie antsparnių) yra po rumbelį. Šių rumbelių pagrinde esantys grioveliai prasideda šonuose, eina link centro, bet pasiekę vidurį pranyksta. Šalia prieškrūtinėlės užpakalinio šoninio krašto yra smulkūs mikrošereliai. Viduryje prieškrūtinėlės disko dažniausiai yra dvi poros įdubimų ar duobelių. Pirmoji pora yra labiau nutolusi viena nuo kitos. Vidurinė linija dažniausiai yra nepilna arba jos visai nėra. Pirmasis ir pats ilgiausias antenų narelis yra buožinis, likusioji antenų dalis susideda iš 6 mažų narelių. Antenų vagutės labai gilios, staigiai išlenktos žemyn. Jų viršutinis kraštas yra nukreiptas tiesiai į akies vidurį ir ją tik liečia. Akys didelės, tik šiek tiek arba vidutiniškai iššokusios į šonus. Charakteringas bruožas – platus užakinis orbitinis kraštas. Mandibulės turi aiškiai matomus, iškilusius randus viršūnėse. Rūšis patikimai atskiriama pagal patinėlių genitalijas. 

     Gyvena pusdykumių tipo vietovėse Tenerifės žemumose, kur vyrauja vulkaninis gruntas, akmenynai ir sausa žolė. Taip pat gyvena ir sukulentų krūmynuose, kuriuose dominuoja karpažolės (pvz., Euphorbia canariensis ir Euphorbia balsamifera). Vabalai slepiasi po šių augalų laja arba dirvoje aplink jų šaknis. Rūšis aptinkama ir šiek tiek aukščiau esančiose terasose, kur daug atviros saulės, o dirvožemis yra negilus ir akmenuotas. Tai naktiniai arba sutemų gyvūnai. Dienos metu, kai spigina karšta Kanarų saulė, vabalai slepiasi po akmenimis, giliai dirvos plyšiuose arba po sausomis augalų liekanomis, kad išvengtų dehidratacijos. Kaip ir daugelis salų vabalų, Herpisticus laesicollis neskraido (jų sparnai yra redukuoti, o antsparniai suaugę). Tai evoliucinis prisitaikymas prie gyvenimo salose – nelyjant ir pučiant stipriems vandenyno vėjams, skraidantys vabzdžiai rizikuoja būti nupūsti į jūrą. Jie juda išskirtinai ropodami žeme ir augalais. Pajutę pavojų, šie vabalai pritraukia kojas prie kūno ir krenta ant žemės. Dėl savo margos, žvyneliais padengtos kūno dangos jie akimirksniu susilieja su vulkaniniu smėliu ar akmenimis ir tampa nematomi. Suaugę vabalai maitinasi vietinių sausrą toleruojančių augalų lapais ir ūgliais. Jų lervos gyvena dirvožemyje ir graužia augalų šaknis. 

     Paplitęs seniausioje geologinėje Tenerifės salos dalyje – Anagos kalnuose (Macizo de Anaga) ir jų papėdėse. Rūšis aptinkama ir žemose šiaurinės pakrantės zonose (pvz., aplink Bajamar ar Punta del Hidalgo), kur uolėtose vietose gausu sukulentinių augalų. Vabalai taip pat fiksuojami tradiciniuose žemės ūkio regionuose – pavyzdžiui, Takorontės (Tacoronte) apylinkių vynuogynuose, kur jie kartais pastebimi ant vynmedžių lapų.