Giuntherio auksanugarė varlė (Hylarana temporalis) yra varlinių (Ranidae) šeimos varliagyvis. Tai Šri Lankos endemikas. 

     Tai vidutinio dydžio varlė. Suaugę patinai pasiekia maždaug 44–70 mm, o patelės yra stambesnės ir siekia apie 47–70 mm (kartais iki 80 mm) ilgį nuo snukučio iki išeinamosios angos. Kūnas yra grakštus, lieknas arba vidutiniškai tvirtas. Galva ilgesnė už plotį, su smailėjančiu snukučiu. Būgnelis (tympanum) yra aiškiai matomas ir ryškus. Nugaros oda yra lygi arba smulkiai grūdėta. Išilgai nugaros šonų driekiasi ryškios, siauros liaukinės odos klostės (vadinamosios dorzolateralinės klostės). Viršutinė kūno dalis yra bronzinės, auksinės arba rusvos spalvos. Tarp akies ir šnervės bei smilkinių sritys, taip pat ir patys kūno šonai yra tamsiai rudi arba juodi. Apatinė kūno dalis yra balsva arba šviesiai gelsva. Gerklė ir krūtinė dažnai būna nusėtos smulkiomis rudomis dėmelėmis. Viršutinė lūpa turi ryškią baltą arba gelsvą juostelę, kuri tęsiasi iki pat priekinių kojų pagrindo. Priekinės kojos vidutinio ilgio ir gana plonos. Pirštai yra ilgi, be plaukiojamųjų plėvių. Pirmasis pirštas yra ilgesnis už antrąjį. Užpakalinės kojos ilgos ir grakščios. Šlaunys ir blauzdos turi tamsius skersinius dryžius. Šokinėjamasis sąnarys siekia šnerves arba užeina už paties snukučio galo. Tiek priekinių, tiek užpakalinių kojų pirštų galai yra išplatėję į gerai išvystytus diskus (pagalvėles), skirtus geriau sukibti su paviršiais. Užpakalinių kojų pirštai yra beveik visiškai sujungti plaukiojamąja plėve.

     Aptinkama visžaliuose miškuose, drėgnose vietose prie upelių ir upių (vadinamosiose riparinėse zonose). Jos gyvena nuo žemumų iki kalnuotų vietovių (maždaug 40–1850 metrų aukštyje virš jūros lygio). Jos aktyvios šviesiuoju paros metu, dažnai aptinkamos tupinčios ant drėgnų pakrantės akmenų, uolų ar žemų augalų lapų prie pat vandens. Šios varlės nėra itin baikščios, tačiau pajutusios tiesioginį pavojų atlieka ilgus, tolimus šuolius tiesiai į vandens telkinį, kur pasislepia dugne. Jos vaidina svarbų vaidmenį vietinėje mitybos grandinėje. Suaugusios varlės maitinasi įvairiais sausumos ir skraidančiais vabzdžiais, o pačios yra pagrindinis miško gyvačių grobis. Veisimosi sezonas yra ištęstas ir trunka nuo rugpjūčio iki gegužės mėnesio. Patinai aktyviai kurkia vakarais (intensyviausiai tarp 21:00 ir 23:00 val.), sėdėdami netoli vandens pakraščio, kad pritrauktų pateles. Patelė išneršia didelę kiaušinėlių masę – dėtį  sudaro nuo 800 iki 1200 ikrų. Jie yra melsvai žalsvos spalvos ir išmėtomi ramiose upelių vietose, uolų plyšiuose ar sekliuose pakrantės vandens baseinuose. Upeliuose buožgalviai gausiai aptinkami nuo spalio iki kovo mėnesio. Buožgalviai turi pilvinėje pusėje esančią burną su didele burnos plokštele ir smulkiais, bukais dantukais. Ši anatomija leidžia jiems tvirtai prisitvirtinti prie akmenų ir maitintis net esant silpnai vandens srovei. Jie yra tipiški bentosiniai gramdytojai (detritofagai). Savo burnos aparatu jie nugrando mikrodumblius ir organines medžiagas nuo povandeninių uolų bei substrato. Vystymasis vandenyje trunka apie 90–120 dienų (3–4 mėnesius). Jei vandens telkinys yra nuolatinis ir neišžiūva, buožgalviai linkę vystytis ilgiau, kad išliptų į sausumą stambesni ir stipresni. Metamorfozės metu jaunos varlytės būna maždaug 11–14 mm ilgio. Per pirmąją savaitę po metamorfozės joms abipus apatinio žandikaulio išsivysto bronzinės juostelės. Rūšis labiausiai paplitusi Šri Lankos pietvakarinėje dalyje, kur vyrauja drėgnasis klimatas.