Julidae yra gausiausia ir geriausiai ištirta dviporiakojų šimtakojų (Diplopoda) klasės šeima, priklausanti Julida būriui. Šiai šeimai priklauso daugiau nei 600 aprašytų rūšių, suskirstytų į maždaug 20 genčių. 

     Šios šeimos šimtakojams būdingas ilgas, taisyklingos cilindrinės formos liemuo, kurio ilgio ir pločio santykis svyruoja nuo 10:1 iki 14:1. Jų kūną saugo storas ir kietas chitininis apvalkalas, gausiai sutvirtintas kalcio karbonato mineralais. Kiekvieną suaugusio kūno žiedą išilgai vagoja smulkios, mikroskopu gerai matomos išilginės vagelės (strijos). Ryški gyvūno galva yra suaugusi iš kelių pirminių segmentų ir yra aiškiai atskirta nuo ilgo segmentuoto liemens. Galvos šonuose yra išsidėsčiusios iš ocelių sudarytos akys, kurios dažniausiai sugrupuotos į trikampio formos telkinius. Ant galvos esančios trumpos, alkūniškai sulenktos antenėlės yra sudarytos iš septynių narių ir atlieka sensorines funkcijas. Unikalus apatinės lūpos darinys, vadinamas gnatochiliarijumi, pasižymi specifine sandara, kuri leidžia atskirti šią šeimą nuo kitų dviporiakojių. Kiekvienas dvigubasis kūno segmentas, pradedant nuo penktojo, turi po dvi poras trumpų vaikščiojamųjų kojų. Kūno šonuose, ties kiekvienu segmentu, atsiveria ozoporai – gynybinės liaukos, išskiriančios aitraus kvapo skystą sekretą. Paskutinis bekojis kūno segmentas, vadinamas telsonu, dažnai baigiasi smailia, virš analinių vožtuvų pakilusia atauga. 

     Šios šeimos atstovai yra itin priklausomi nuo aplinkos drėgmės ir kalcio karbonato (kalkių) kiekio substrate. Lapuočių ir mišrūs miškai yra pats palankiausias jų biotopas. Jie gausiai gyvena storoje miško paklotėje, po pūvančiais rąstais, kerpėmis ir miško samanomis. Ypač mėgsta ąžuolynus ir skroblynus dėl maistingų nukritusių lapų. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, juodasis šimtakojis (Ommatoiulus sabulosus), puikiai toleruoja sausesnes vietas ir yra randamos pušynuose, kopose, viržynuose bei pakelėse. Jie labai dažni kultūriniame kraštovaizdyje – šiltnamiuose, komposto krūvose, daržuose bei rūsiuose, kur randa pakankamai drėgmės ir pūvančių organinių medžiagų. Šeimai būdingas periodinis veisimasis pavasarį ir vasaros pradžioje. Patinai naudoja pakitusias kojas (gonopodus) spermai pernešti. Apvaisintos patelės dirvoje arba pūvančioje medienoje iš savo seilių ir žemės sulipdo specialias gynybines kameras (lizdus), kuriose saugiai paslepia kiaušinius. Kai kurioms šios šeimos gentims (pvz., Ommatoiulus ir Cylindroiulus) būdingas retas biologinis reiškinys – periodomorfozė. Tai procesas, kai subrendęs lytiškai aktyvus patinas po nėrimosi vėl virsta lytiškai neaktyvia stadija, o po kito nėrimosi – vėl tampa vaisingu. Tai leidžia jiems išgyventi nepalankius sezonus ir pailginti gyvenimo trukmę iki 5–7 metų. Pajutę mechaninį dirginimą ar pavojų, Julidae nariai akimirksniu susisuka į standžią spiralę, paslėpdami minkštesnę pilvo dalį ir kojas po kietu nugaros šarvu. Tuo pat metu per ozoporus jie išskiria geltoną arba rudą skystį, kurio sudėtyje yra chinonų – šie nuodai yra toksiški ir atstumiantys smulkiems plėšrūnams (paukščiams, skruzdėlėms). Jie yra pirminiai skaidytojai (saprofagai). Šimtakojai mechaniškai smulkina nukritusius lapus ir medieną, o jų ekskrementai tampa puikia terpe bakterijoms bei grybams daugintis. Taip jie tiesiogiai formuoja humusą ir gerina dirvožemio struktūrą. 

     Julidae šeimos šimtakojai yra plačiai paplitę visoje Vakarų Palearktikoje. Jie gausiai paplitę nuo Viduržemio jūros regiono (kur stebimas didžiausias genčių endemiškumas) iki pat Skandinavijos ir Šiaurės Rusijos spygliuočių-lapuočių miškų ribos. Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose aptinkami drėgnesniuose kalnų regionuose ir oazėse (pavyzdžiui, Maroke, Tunise, Turkijoje, Irane). Šiaurės Amerikoje (JAV ir Kanadoje), Pietų Amerikoje bei Australijoje vietinių Julidae rūšių nebuvo. Tačiau dėl žmonių ūkinės veiklos ir prekybos augalais kelios Europos rūšys (pavyzdžiui, Cylindroiulus caeruleocinctus) buvo įvežtos ir sėkmingai ten natūralizavosi.