Geltonkojis kiras (Larus michahellis) yra kirinių (Laridae) šeimos paukštis. Anksčiau buvo laikomas sidabrinio kiro porūšiu, bet pastaruoju metu išskirtas į atskirą rūšį. 

     Tai stambus, tvirto sudėjimo kiras. Kūno ilgis 52–68 cm. Sparnų plotis 120–155 cm. Patinai paprastai didesni, sveria apie 800–1500 g, patelės šiek tiek smulkesnės.Lyginant su kitais panašiais kirais, geltonkojis atrodo „ilgakojis“ ir gana aptakus, krūtinė iškili. Suaugusio paukščio nugara ir sparnų viršus vidutinio tamsumo pilkos spalvos. Šis pilkas atspalvis yra pastebimai tamsesnis už sidabrinio kiro, bet šviesesnis už paprastojo kiro. Sparnų galai juodi, su nedidelėmis baltomis dėmėmis („veidrodėliais“) pačiuose galuose. Juoda spalva ant sparnų užima didesnį plotą nei sidabrinio kiro. Galva, kaklas, krūtinė, pilvas ir uodega yra visiškai balti (veisimosi metu). Snapas ryškiai geltonas, stambus ir stiprus. Apatinės snapo dalies gale (posnapyje) yra ryški raudona dėmė. Akių rainelė šviesiai geltona. Aplink akį yra ryškus raudonas odos žiedas (orbitalinis žiedas), kuris yra vienas svarbiausių rūšies požymių. Skirtingai nei kiti kirai, suaugusio geltonkojo kiro galva žiemą išlieka beveik visiškai balta (gali būti tik labai neryškus pilkšvas dryžuotumas aplink akis). Kojos ryškiai geltonos (nuo citrininės iki sodriai geltonos, kartais su oranžiniu atspalviu). Joss ilgos, su plėvėmis tarp pirštų, pritaikytos tiek vaikščioti sausuma, tiek plaukti. Geltonkojo kiro išvaizda keičiasi 4 metus, kol paukštis suauga. Pirmamečiai yra rudai margi, snapas juodas, kojos rausvai pilkšvos. Jų sparnų plunksnos tamsesnės ir kontrastingesnės nei sidabrinių kirų. Antramečių/trečiamečių nugaroje pradeda ryškėti pilkos plunksnos, snapas šviesėja (atsiranda gelsvumo), o kojos pamažu įgauna geltoną atspalvį.

     Geltonkojai kirai gyvena įvairiuose biotopuose, kurie bėgant laikui plečiasi nuo natūralių pakrančių iki urbanizuotų teritorijų. Natūralios buveinės tai  uolėtos jūros pakrantės, salos, skardžiai, estuarijos, druskingos pelkės ir lagūnos. Vidaus vandenyse jie aptinkami prie didžiųjų ežerų, upių ir tvenkinių. Vis dažniau sutinkami miestuose, uostuose, žuvų turguose bei atliekų sąvartynuose, kur randa gausų maisto kiekį. Lizdus suka kolonijomis ant žemės, uolų atbrailų, o pastaruoju metu vis dažniau – ant pastatų stogų. Veisimosi sezonas prasideda anksti pavasarį (kovo–gegužės mėn.). Patelė deda 2–3 kiaušinius. Perėjimas trunka apie 27–31 dieną, o jaunikliai skraidyti pradeda po 35–40 dienų. Minta žuvimi, jūros bestuburiais, kitų paukščių kiaušiniais bei jaunikliais, smulkiais graužikais. Didelę mitybos dalį sudaro žmonių paliktos atliekos ir žvejybos atliekos, išmetamos iš laivų. Taip pat jie gali atiminėti maistą iš kitų paukščių. Dėl savo polinkio maitintis sąvartynuose, geltonkojai kirai mokslininkų laikomi svarbiais antropogeninės taršos bei atsparių bakterijų pernešėjais gamtoje. Gamtoje paprastai išgyvena 10–15 metų, tačiau gali pasiekti ir 20 metų amžių. 

     Rūšis paplitusi Viduržemio, Juodosios ir Kaspijos jūrų pakrantėse. Perėjimo kolonijos aptinkamos Azoruose, Madeiroje ir Kanarų salose. Per pastaruosius 50–60 metų paukščiai kolonizavo centrinę Europą, įsikurdami Šveicarijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Lenkijoje ir net Nyderlanduose. Daugelis paukščių žiemoti lieka tame pačiame regione ištisus metus, tačiau kiti migruoja į Vakarų Europą (iki Danijos) arba į pietus iki Senegalo bei Raudonosios jūros. Lietuvoje ši rūšis stebima nuo 1951 metų. Laikoma praskrendančia, o kartais ir žiemojančia rūšimi.