Didysis šliužas (Limax maximus) yra šliužinių (Limacidae) šeimos pilvakojis moliuskas.

     Didysis šliužas yra vienas didžiausių Lietuvos sausumos moliuskų, kurio suaugusio individo pailgas, verpstiškas kūnas išsitiesęs gali pasiekti net 15–20 centimetrų ilgį.  Užpakalinis kūno galas su buku kyliu, o šonais eina 48 eilutės tvirtų elipsinių odos raukšlių. Nugaros raukšlė viduryje 5-6 mm ilgio, o šonų – 3-4 mm ilgio. Šio pilvakojo odos paviršius yra gleivėtas, stambiai raukšlėtas, o jo priekinėje nugaros dalyje aiškiai išsiskiria gaubtas skydas, dengiantis redukuotą vidinę kriauklę. Po skydu dešiniajame šone yra pastebima kvėpuojamoji anga, per kurią gyvūnas apsirūpina deguonimi. Ant judrios galvos pūpso dvi poros ištraukiamų čiuptuvų, iš kurių ilgesnioji viršutinė pora turi viršūnines akis, o trumpesnioji apatinė atlieka uoslės bei lytėjimo funkcijas. Šliužo spalvinis pamatas varijuoja nuo šviesiai pilkos, pelenų iki gelsvai rudos spalvos. Šį foną puošia išskirtinis raštas: ant skydo matyti netvarkingos, juodos dėmės, o likusiame kūno paviršiuje jos susilieja į išilgines, lygiagrečias tamsias juostas. Apatinė kūno dalis yra vienspalvė, balkšva arba gelsva. Judėdamas moliuskas išskiria dvejopas gleives – skaidrias ir skystas šliaužimui bei tirštesnes, lipnias apsaugai nuo išdžiūvimo. 

     Pagrindinės šios rūšies buveinės yra drėgni lapuočių bei mišrieji miškai, kur gausu ištisinių medynų, senų kelmų, pūvančios medienos ir storas miško paklotės sluoksnis. Moliuskas dažnai aptinkamas miestų parkuose, senose sodybose, kapinėse, soduose bei daržuose. Dėl poreikio pastoviam mikroklimatui jis dažnai pasirenka žmogaus statinius – drėgnius namų rūsius, šiltnamius, akmenines tvoras ar malkines. Šiam moliuskui gyvybiškai būtina didelė aplinkos drėgmė ir apsauga nuo tiesioginių saulės spindulių. Todėl dieną jis praleidžia slėptuvėse: po nukritusiais medžių kamienais, akmenimis, atšokusia medžių žieve ar giliai dirvožemio plyšiuose. Tai naktinis ir sutemų gyvūnas, kurio didžiausias aktyvumas sutampa su didžiausia santykine oro drėgme. Dienos metu arba per sausrą moliuskas būna anabiozės būsenoje, susisukęs slėptuvėje, kad sumažintų garuojamos drėgmės plotą. Aktyviai juda bei maitinasi tik po lietaus arba krentant gausiai rasai. Didysis šliužas yra polifagas. Jo burnos aparate esanti radulė (trintukas) pritaikyta smulkinti pūvančias augalų liekanas, samanas, kerpes ir minkštus kepurėtuosius grybus. Šis moliuskas gali elgtis kaip aktyvus plėšrūnas: jis persekioja, puola ir suėda kitus pilvakojus moliuskus bei jų kiaušinėlių dėtis. Šios rūšies kiekvienas suaugęs individas turi ir vyriškuosius, ir moteriškuosius lytinius organus. Šliužų poravimosi biologija yra viena sudėtingiausių tarp sausumos moliuskų. Poruodamiesi du individai pakimba ore ant storos, išskirtos gleivių gijos, nusidriekiančios nuo medžio šakos ar sienos. Jie apsiveja vienas aplink kitą ir išverčia savo kaspino formos kopuliacijos organus, kuriais apsikeičia spermatoforais. Apvaisinti kiaušinėliai dedami į drėgną dirvą, po samanomis ar pūvančia mediena. Išsiritę jaunikliai primena suaugusius individus, tik būna šviesesni ir neturi ryškių pigmentinių dėmių. Pilną lytinę brandą moliuskai pasiekia antraisiais gyvenimo metais. 

     Pirminis šios rūšies paplitimo centras apima Pietų ir Vakarų Europą bei Viduržemio jūros regiono Šiaurės Afrikos pakrantes. Iš čia moliuskas natūraliai išplito į Centrinę bei Šiaurės Europą. Žmogui vykdant intensyvią prekybą augalais, gruntu ir mediena, šis moliuskas buvo netyčia pervežtas bei sėkmingai natūralizavosi kituose žemynuose. Šiuo metu rūšis yra kosmopolitinė – ji aptinkama Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Pietų Afrikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje bei kai kuriuose Azijos regionuose. Ilgą laiką šis moliuskas Lietuvoje buvo laikomas palyginti reta, mozaikiškai ir tik izoliuotomis populiacijomis pasiskirsčiusia rūšimi (pvz., Juodkrantėje, Vilniaus ir Kauno apylinkėse). Dėl šios priežasties 1989–2003 metais jis buvo saugomas ir įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Šiuo metu mokslininkai ir gamtininkai pastebi, kad rūšis yra plačiai paplitusi visoje Lietuvos teritorijoje. Populiacijos gausėjimą ir tankumo augimą skatina šiltėjančios žiemos bei antropogeninių buveinių (sodybų, komposto dėžių, priemiesčių sodų) plėtra.