Ceiloninė makaka (Macaca sinica) yra šunbeždžionių (Cercopithecidae) šeimos primatas, priklausantis markatų pošeimiui. Tai yra Šri Lankos endemikas. 

     Ceiloninė makaka yra viena mažiausių savo genties rūšių, kurios kūno ilgis siekia tik apie 40–55 cm. Šių primatų nugara ir viršutinė kūno dalis yra padengta trumpu, gelsvai rudos arba rusvos spalvos kailiu, o pilvas išlieka pilkšvai baltas. Unikalus rūšies bruožas yra ant galvos viršūnės augantys ilgi plaukai, kurie suformuoja taisyklingą disko ar plokščios kepuraitės formos sūkurį. Šios beždžionės pasižymi itin ilga uodega, kuri dažnai viršija paties gyvūno kūno ilgį ir padeda išlaikyti pusiausvyrą medžiuose. Jų snukis yra plikas, o suaugusių patelių veido oda, reaguojant į hormonų pokyčius, gali įgyti ryškiai raudoną atspalvį. Kaip ir kitos Senojo pasaulio beždžionės, jos turi siaurą nosies pertvarą su arti viena kitos esančiomis, žemyn nukreiptomis šnervėmis. Burnos ertmėje šie primatai turi talpius skruostinius maišelius, skirtus greitai surinkto maisto kaupimui ir saugiam pernešimui. Ant užpakalinių galūnių sėdmenų dalies yra gerai išsivysčiusios, kietos sėdmeninės nuospaudos, apsaugančios kūną ilgai sėdint ant šakų. Rūšiai būdingas ryškus lytinis dimorfizmas, todėl suaugę patinai yra pastebimai stambesni už pateles ir sveria beveik dvigubai daugiau. Patinų žandikauliuose išsiskiria stiprios bei ilgos iltys, kurios atlieka svarbų vaidmenį kovose dėl dominavimo ir hierarchijos būryje. 

     Ceiloninė makaka pagal gyvenamąją aplinką skirstoma į tris geografinius porūšius, užimančius skirtingus miškų tipus. Drėgnuose žemumų atogrąžų miškuose gyvena nominatyvinis porūšis. Šie miškai pasižymi tankia laja ir didele augalų įvairove, kur makakos didžiąją laiko dalį praleidžia aukštai medžiuose. Sausuose tropiniuose miškuose ir retmiškiuose makakos įsikuria netoli upių ar dirbtinių vandens rezervuarų (vadinamųjų „tankų“). Kadangi medžių laja čia retesnė, šios beždžionės kur kas dažniau nusileidžia ant žemės ieškoti maisto. Aukštikalnėse (iki 2200 metrų virš jūros lygio) gyvenantis porūšis yra prisitaikęs prie vėsesnio klimato. Šie miškai pasižymi žemesne augalija ir didesne drėgme. Makakos puikiai prisitaikė prie kultūrinio kraštovaizdžio. Jos masiškai apgyvendina senovinių šventyklų griuvėsius (todėl vietinių dar vadinamos „šventyklų beždžionėmis“), ūkininkų sodus, pakelių poilsio aikšteles ir kaimų pakraščius. Šios makakos yra dieniniai gyvūnai. Jų aktyvumas prasideda vos patekėjus saulei ir baigiasi sutemus. Jos vienodai gerai jaučiasi tiek medžiuose, tiek ant žemės. Judėdamos horizontaliais paviršiais, jos bėgioja keturiomis galūnėmis. Nakvynei būrys pasirenka kelis stambius, saugius medžius, į kuriuos kas vakarą sugrįžta miegoti. Ši rūšis yra visaėdė, tačiau mitybos pagrindą sudaro augalinis maistas. Vaisiai ir sėklos sudaro daugiau nei pusę viso raciono. Jos teikia pirmenybę saldiems ir sultingiems tropiniams vaisiams (pvz., figoms, mangams). Esant vaisių trūkumui, jos aktyviai skabo jaunus lapus, pumpurus, žiedus ir medžių žievę. Makakos sistemingai ieško maisto po medžių žieve ar lapais – gaudo vabzdžius (ypač termitus skraidymo metu), vorus, o kartais iš paukščių lizdų išvagia kiaušinius ar jauniklius. Šalia gyvenviečių jos maitinasi ūkininkų auginamais ryžiais, kokoso riešutais bei šiukšliadėžėse randamomis maisto atliekomis. Jos naudoja savo skruostinius maišelius, kad galėtų greitai prisikišti pilną burną maisto ir pasišalinti į saugesnę vietą jo suėsti. Ceiloninės makakos gyvena matrilinijinėse grupėse, kurias sudaro nuo 8 iki 40 individų. Patelės visą gyvenimą lieka tame pačiame būryje, kuriame gimė, o patinai, sulaukę lytinės brandos, yra išvejamasi ir turi prisijungti prie kitos grupės. Būryje veikia griežta linijinė hierarchija. Alfa patinas vadovauja grupei, gina jos teritoriją nuo kitų makakų būrių ir turi pirmumo teisę poruotis su patelėmis. Patelių hierarchija yra paveldima – dukros užima beveik tokią pačią socialinę padėtį kaip ir jų motinos. Ryšiai ir taika būryje palaikomi per nuolatinį kailio valymą. Konfliktų metu arba išreiškiant paklusnumą, makakos naudoja dešimtis skirtingų veido mimikų (pvz., dantų rodymą) ir vokalinių signalų.