Indinis gandrėnas (Mycteria leucocephala) yra gandrinių (Ciconiidae) šeimos paukštis. 

     Tai vidutinio dydžio gandras, kurio ūgis siekia apie 93–102 cm, svoris 2–3,5 kg, skersmuo tarp abiejų išskleistų sparnu galų 150–160 cm. Dominuoja balta spalva, tačiau paukštis turi unikalią juodą juostą su baltais „žvyneliais“ skersai krūtinės. Plasnojamosios plunksnos yra juodos su žalsvu blizgesiu. Ypatingas bruožas – ryškiai rožinės spalvos pečių (trečiosios eilės) plunksnos, kurios ramybės būsenoje dengia nugarą ir antuodegį. Uodega trumpa, juoda, turinti žalsvą atspalvį. Snapas ilgas, masyvus, ryškiai geltonas, gale šiek tiek nulinkęs žemyn (primena ibio snapą). Suaugusių paukščių veido oda yra beplunksnė, ryškiai oranžinė arba raudona. Akies rainelė paprastai yra blyškiai melsvai pilka arba balta. Kojos ilgos, jų spalva kinta nuo gelsvos iki raudonos. Veisimosi metu jos tampa ryškesnės, netgi purpurinio atspalvio. Kojos dažnai atrodo baltos, nes paukščiai ant jų tuštinasi (tai padeda vėsinti kūno temperatūrą). Jaunikliai gerokai skiriasi nuo suaugusių: jų plunksnos yra pilkšvai rudos, snapas pilkšvas, o veido oda tamsi ir ne tokia ryški. Suaugusiems būdingą spalvą jie įgauna po 2–3 metų. Nors patinai ir patelės atrodo beveik identiškai, patinai paprastai yra šiek tiek stambesni. 

     Gyvena tropinės Azijos lygumose, dažniausiai žemumose (iki 1000 m aukštyje). Pagrindinės buveinės yra seklūs ežerai, pelkės, tvenkiniai ir upių pakrantės. Dažnai sutinkami užlietuose ryžių laukuose, drėkinimo kanaluose bei žuvininkystės tvenkiniuose. Retkarčiais lankosi druskingose pelkėse, lagūnose ar jūrų pakrančių dumblėtose seklumose. Tai itin bendruomeniški paukščiai. Jie kartu maitinasi, o perėjimo metu sudaro dideles kolonijas medžiuose, dažnai kartu su kitomis paukščių rūšimis (ibiais, garniais). Veisimosi sezonas priklauso nuo musonų (dažniausiai rugpjūčio–sausio mėnesiais), nes liūtys užtikrina pakankamą maisto kiekį. Lizdus suka iš šakų, iškloja juos lapais. Patelė padeda 2–5 kiaušinius. Suaugę paukščiai yra tylūs, nebalsingi; pagrindinis jų bendravimo būdas – snapo kalenimas ir šnypštimas prie lizdo. Maitinasi sekliuose (12–25 cm gylio) vandenyse naudodami taktilinį (jutiminį) metodą. Paukštis braukia pusiau pravertu snapu per vandenį ir, pajutęs grobį, jį staigiai sugriebia. Kojomis jie dažnai judina dugną, kad išbaidytų besislepiančias žuvis. Minta smulkiomis žuvimis, bet taip pat lesa vėžiagyvius, varliagyvius, roplius (pvz., gyvates) ir vandeninius vabzdžius. 

     Plačiai paplitęs Pietų ir Pietryčių Azijoje, tropinio klimato zonose į pietus nuo Himalajų kalnų. Didžiausia ir stabiliausia populiacija sutinkama Indijoje. Taip pat paplitę Šri Lankoje (ypač sausoje zonoje), Pakistane (daugiausia Indo upės deltoje), rečiau Nepale (Terajų lygumose) ir Bangladeše. Randami Kambodžoje (ypač Tonle Sap ežero apylinkėse), Vietname, Laose, Tailande ir Mianmare. Anksčiau buvo įprasti Pietų Kinijoje, tačiau dabar ten sutinkami itin retai arba manoma, kad šioje teritorijoje paukščiai gali būti išnykę. Nors Indijoje paukštis laikomas dažnu, daugelyje Pietryčių Azijos šalių populiacijos yra smarkiai sumažėjusios arba išlikusios tik saugomose teritorijose.