Brūzgavoris Neoscona subfusca yra kryžiuotinių (Araneidae) šeimos voras. 

     Ši vorų rūšis, pasižyminti ryškiu lytiniu dimorfizmu, todėl patelės yra pastebimai didesnės už patinėlius. Patelių kūno ilgis svyruoja nuo 5 iki 11,5 mm, o patinėliai – nuo 4 iki 6,5 mm. Voro galvakrutinė (prosoma) yra plati, ovalios formos ir tankiai padengta trumpais, prigludusiais plaukeliais. Pilvelis (opistoma) yra rutuliškas arba kiaušinio formos, dažniausiai platesnis priekinėje dalyje. Kūno spalvinė gama pasižymi dideliu polimorfizmu, todėl varijuoja nuo šviesiai gelsvos iki tamsiai rudos ar pilkos spalvos. Ant pilvelio nugarinės pusės ryškėja tamsesnis, banguotais kraštais lapo formos raštas. Pilvelio pilvinėje pusėje (ventralinėje dalyje) yra tamsi išilginė juosta su dvejomis baltomis dėmėmis šalia voratinklinių karpučių. Kojos yra tvirtos, ilgos, su pakaitomis išsidėsčiusiais šviesiais bei tamsiais skersiniais žiedais. Visas voro kūnas ir galūnės yra nusėtos gausiais, kietais spygliškais šereliais, atliekančiais jutiminę funkciją. Patelių epigina turi ilgą, lanksčią, į užpakalį nukreiptą ataugą, vadinamą scapus, kuri yra svarbus rūšies nustatymo požymis. 

     Šis voras yra šilumamėgė rūšis, pasirenkanti sausas ir saulėtas vietas. Dažniausiai aptinkamas ant žemų krūmų, dygliuotų krūmynų ir medžių šakų. Labai dažnas citrusinių vaisių, alyvmedžių bei vynuogynų plantacijose, kur randa gausų grobio pasirinkimą. Neretai įsikuria netoli žmonių sodybų, soduose, parkuose ar ant pastatų konstrukcijų, kur naktinis dirbtinis apšvietimas pritraukia vabzdžius. Dieną voras praleidžia tūnodamas slėptuvėje – po medžių žieve, tarp susuktų lapų ar sienų plyšiuose. Jo kūno maskuotė leidžia jam visiškai susilieti su substratu. Temstant voras išeina iš slėptuvės ir audžia didelį, simetrišką ratuotą tinklą su laisva zona centre. Prieš patekant saulei, jis suėda savo tinklą, taip sugrąžindamas baltymus į organizmą ir nepalikdamas pėdsakų dieniniams plėšrūnams (paukščiams ar vapsvoms). Maitinasi naktiniais skraidančiais vabzdžiais – drugiais, dvisparniais ir vabalais. Pajutęs tinklo vibraciją, voras žaibiškai puola grobį, suleidžia cheliceromis nuodus bei virškinimo fermentus ir apvynioja šilku. Suaugėliai aktyviausi būna vasaros pabaigoje ir rudenį. Po poravimosi patelė padeda kiaušinėlius į tvirtą, pūkuotą šilko kokoną, kurį paslepia saugioje vietoje žiemojimui. 

     Paplitęs visoje Afrikoje, Pietų Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Kaukaze bei Centrinėje Azijoje. Rūšis gausiausia Viduržemio jūros regione (Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, Balkanų šalyse). Šiaurinė paplitimo riba Europoje driekiasi per Ukrainą ir pietinius Rusijos regionus. Šis voras yra neįtikėtinai gausus visame Afrikos žemyne. Pavyzdžiui, Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) tai viena dažniausių kryžiuočių rūšių, aptinkama visose šalies provincijose – nuo vandenyno pakrančių iki 2800 metrų aukščio kalnuose. Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose randami Turkijoje, Irane, Vidurinės Azijos šalyse (Turkmėnistane, Tadžikistane, Kirgizijoje, Kazachstane). Voras taip pat yra fiksuojamas Šv. Elenos saloje, esančioje Atlanto vandenyne.