Lūgniniai (Nymphaeaceae) yra magnolijūnų (Magnoliophyta) augalų šeima. Ji apima stambius, daugiamečius vandens augalus, kurie atlieka esminį ekologinį vaidmenį gėlo vandens telkiniuose ir yra laikomi vienais gražiausių pasaulio augalų. 

     Lūgninių šeimai priklauso daugiamečiai žoliniai vandens augalai, turintys storus, galingus ir dumble šliaužiančius šakniastiebius. Iš šakniastiebių mazgų išauga gausios, kvepiančios pridėtinės šaknys, patikimai įtvirtinančios augalą vandens telkinio dugne. Visuose augalo vegetatyviniuose organuose yra stipriai išvystyti dideli oro kanalai, užtikrinantys audinių vėdinimą ir organų plūdrumą. Lapai pasinėrusieji po vandeniu yra ploni ir gležni, o plūduriuojantieji – dideli, stori bei odiški. Plūduriuojančių lapų lakštai yra širdiškos arba skydiškos formos, su giliu įkirpimu pamatinėje dalyje ir labai ilgais, lanksčiais lapkočiais. Žiotelės, atsakingos už dujų apykaitą, yra išsidėsčiusios tik viršutinėje plūduriuojančio lapo pusėje, kuri padengta vandeniui nelaidžiu vaškiniu sluoksniu. Dideli, pavieniai, dvilyčiai žiedai išauga ant ilgų žiedkočių ir plūduriuoja vandens paviršiuje arba iškyla šiek tiek virš jo. Žiedai pasižymi archajiška struktūra – visi taurelėlapiai, vainiklapiai, kuokeliai ant plataus žiedsosčio išsidėstę spirale. Apyžiedis yra dvigubas, o išoriniai žalios taurelės lapeliai palaipsniui, nepastebimai pereina į spalvingus, stambius vainiklapius. Kuokelių žiede yra labai daug, jie yra plokšti, lapiški, su žiedadulkėmis, kurios išsidėsčiusios tiesiai ant vidinio jų paviršiaus. Daugializdė mezginė yra pusiau apatinė arba viršutinė, o jos viršūnėje susidaro plokščia, spinduliška, diską primenanti purka. Vaisius yra mėsingo, kempiniško uogos pavidalo, kuris bręsta po vandeniu, o supuvęs išleidžia sėklas su oro pūslytėmis (arilais). 

     Šios šeimos augalai auga stovinčio arba labai lėtai tekančio gėlo vandens biotopuose. Juos galima rasti ežerų pakraščiuose, tvenkiniuose, ramiose upių įlankose, senvagėse bei pelkėtuose grioviuose, dažniausiai nuo 0,5 iki 3–4 metrų gylyje. Jiems būtinas storas, maistingas organinio dumblo sluoksnis dugne ir gerai saulės įšildomas vandens paviršius, todėl giliuose ar srauniuose vandenyse jie neįsikuria. Šios šeimos žiedai pasižymi griežtu paros ritmu – jie atsiveria ir užsiveria tiksliai nustatytu laiku. Pavyzdžiui, paprastoji vandens lelija atsiveria ryte, o vakare paneria šiek tiek po vandeniu arba užsiveria jo paviršiuje, taip saugodama žiedo struktūras nuo drėgmės ir vėsos. Šakniastiebiuose kaupiamos didžiulės krakmolo atsargos. Tai leidžia augalams biologiškai išgyventi nepalankius periodus (žiemos užšalimą vidutinėse platumose arba sausrą tropikuose) ir pavasarį labai greitai išauginti naujus lapus iki vandens paviršiaus. Lūgninių audiniuose, ypač šakniastiebiuose, kaupiasi milžiniškas kiekis taninų. Šie junginiai pasižymi stipriu antiseptiniu poveikiu, saugančiu dumble glūdinčius organus nuo puvimo, bakterinių infekcijų bei povandeninių fitofagų (pavyzdžiui, vandens sraigių ar žuvų). Daugelis rūšių produkuoja specifinius alkaloidus, kurie veikia kaip stiprūs toksinai žolėdžiams gyvūnams ir apsaugo minkštus, sultingus lapkočius nuo sunaikinimo. 

     Šios šeimos atstovai yra kosmopolitai, natūraliai paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Šeimai priklauso 5 gentys ir apie 70 rūšių, iš kurių didžiausia įvairove pasižymi tropiniai ir subtropiniai regionai.