Skėtė Orthetrum chrysostigma yra žirgelių (Odonata) būrio, raštuotojų skėčių (Libellulidae) šeimos vabzdys. 

     Vidutinio dydžio žirgelis, kurio kūno ilgis siekia 39–46 milimetrus. Šios rūšies išskleistų sparnų plotis svyruoja nuo 60 iki 70 milimetrų. Patinams būdingas ryškus lytinis dimorfizmas, todėl jų išvaizda stipriai skiriasi nuo patelių. Subrendusių patinų pilvelis pasidengia šviesiai mėlyna, vaškine apnaša, vadinama pruinoze. Patelių ir jaunų patinų kūnas yra gelsvai rudos arba smėlio spalvos. Abiejų lyčių atstovai krūtinės šonuose turi po vieną aiškią, šviesią įstrižą juostą. Šią šviesią juostą iš abiejų pusių rėmina tamsiai rudi arba juodi kraštai. Žirgelio sparnai yra visiškai skaidrūs, su tamsiomis gyslomis ir ryškia tamsia pterostigma viršūnėse. Šios rūšies akys yra didelės ir susiglaudusios viršugalvyje, o subrendusių patinų jos įgauna melsvą atspalvį. Patinų pilvelis ties viduriu yra pastebimai susiaurėjęs, o link galo vėl šiek tiek praplatėja.

     Ši žirgelių rūšis, dažniausiai aptinkama atvirose, saulėtose ir šiltose vietovėse. Rūšis renkasi įvairius gėlo vandens šaltinius – nuo lėtai tekančių upių ir upelių iki stovinčių vandens telkinių, tokių kaip tvenkiniai, pelkės bei ežerai. Šie žirgeliai puikiai toleruoja sausrą ir dykumų klimatą, todėl dažnai įsikuria vadinamose vadėse – išdžiūstančiose upių vagose, kur vanduo pasirodo tik sezoniškai. Jie teikia pirmenybę atviroms, uolėtoms, smėlėtoms ar žvyruotoms pakrantėms su reta augalija, kurios leidžia jiems lengvai nutūpti ant žemės ar akmenų. Neretai aptinkami ir žmogaus sukurtoje aplinkoje, pavyzdžiui, drėkinimo kanaluose, dirbtiniuose rezervuaruose ar net ganyklose esančiose girdyklose. Subrendę patinai aktyviai saugo savo vandens pakrantės ruožą. Jie skraido ratais ir veja šalin bet kokius kitus tos pačios rūšies patinus. Poravimasis vyksta ore arba nutūpus ant augalų. Patinas sugauna patelę už galvos specialiais priedais, sudarydamas vadinamąjį „poravimosi ratą“. Apvaisinta patelė kiaušinėlius deda tiesiai į vandenį arba ant šlapio dumblo. Didžiąją gyvenimo dalį šis vabzdys praleidžia būtent nimfos stadijoje, pasislėpęs po vandeniu tarp akmenų ar augalijos. Pasiekusi pilną brandą, nimfa išlipa iš vandens ant pakrantės žolių ar akmenų. Čia jos egzoskeletas pratrūksta ir iš jo išlenda suaugęs žirgelis, palikdamas tuščią išnarą. Vandenyje gyvenančios lervos yra agresyvios plėšrūnės. Jos naudoja specialią lūpą (kaukę) grobiui sugriebti ir minta uodų lervomis, smulkiais vėžiagyviais ar net kitų žirgelių lervomis. Suaugę žirgeliai yra puikūs skrajūnai, medžiojantys kitus skraidančius vabzdžius (muses, uodus, smulkius drugelius) tiesiog ore. Jie naudoja „tykojimo“ taktiką – stebi aplinką nutūpę ant žemės ar šakos ir staigiai puola pro šalį skrendantį grobį. 

     Itin plačiai paplitusi žirgelių rūšis, kurios pagrindinis arealas apima beveik visą Afrikos žemyną, Artimuosius Rytus ir pietinę Europos dalį. Tai viena dažniausių ir labiausiai paplitusių žirgelių rūšių visoje Afrikoje. Dėl klimato šiltėjimo ši rūšis pastaraisiais dešimtmečiais pastebimai plečia savo arealą į Europos gilumą. Rūšis plačiai paplitusi Arabijos pusiasalyje (pavyzdžiui, Jemene, Omane). Taip pat aptinkama Levante (Izraelyje, Jordanijoje, Palestinoje), Turkijoje bei rytų kryptimi tęsiasi iki pietų Azijos regionų.