Ūsuotis Oxypleurus nodieri yra ūsuotinių (Cerambycidae) šeimos vabalas. 

     Tai  vidutinio dydžio vabalas, kurio kūno ilgis svyruoja nuo 11 iki 16 mm. Kūno forma yra pailga, subcilindrinė ir nežymiai suploti iš nugaros pusės. Šios rūšies kūno spalva šviesiai ruda, kartais gelsvai ruda arba pilkšvai ruda. Visas vabalo kūno paviršius yra tankiai padengtas labai smulkiais, prigludusiais, balkšvais plaukeliais, suteikiančiais jam šilkinį atspalvį. Vabalo galva yra stambi, o priešnugarėlė (pronotum) šonuose turi specifinius gumburėlius bei šiurkščią skulptūrą. Jų antenos yra ilgos, siūliškos, sudarytos iš 11 narelių, o patinų antenos savo ilgiu gali nežymiai viršyti antsparnius. Antsparniai (elytra) yra lygiagretūs, link viršūnės siaurėjantys, su neryškiomis išilginėmis briaunomis, po jais slepiasi gerai išsivystę plėviniai sparnai. Pagal identifikacinius raktus ši rūšis nuo kitų Saphanini tribos rūšių atskiriamas pagal unikalią priešnugarėlės šoninių kraštų modifikaciją, kurioje aiškiai matomi smailūs gumburėliai. Papildomas diagnostinis požymis raktuose yra prieškrūtinio atauga (prosternal processus), kuri tarp priekinių dubenėlių yra siaura, o patys dubenėliai yra visiškai atviri iš užpakalio. Nuo artimų rūšių suaugėliai skiriasi labai smulkiu antsparnių duobutumu ir specifiniu paviršiaus gruoblėtumu, kuris matomas tik per binokuliarą. 

     Pagrindinis Oxypleurus nodieri biotopas yra šilti Viduržemio jūros regiono spygliuočių miškai. Šie vabalai yra visiškai priklausomi nuo įvairių pušų rūšių (Pinus). Jie renkasi Alepo pušis (Pinus halepensis), juodąsias pušis (Pinus nigra) ir pajūrines pušis (Pinus pinaster). Vabalai negyvena žaliuose, sveikuose medžiuose. Jų aplinka – neseniai žuvusios, džiūstančios pušų šakos, nulaužti kamienai ar kelmai. Žmogaus apdirbtoje medienoje (balduose ar namų rąstuose) jie negyvena, todėl miško ūkiui žalos nedaro. Šių vabalų gyvenimo ciklas (nuo kiaušinėlio iki suaugėlio) trunka dvejus ar daugiau metų. Didžiąją šio laiko dalį vabzdys praleidžia pasislėpęs medienoje. Iš kiaušinėlių išsiritusios lervos graužia takus po žieve ir giliau medienoje (balanoje). Jos maitinasi džiūstančia pušies mediena. Prieš virsdama lėliuke, lerva pragraužia negilią lėliukės kamerą (gultą), kurioje virsta suaugusiu vabalu. Suaugę vabalai gamtoje pasirodo pavasarį (jau nuo balandžio mėnesio) ir gali skraidyti iki pat gruodžio. Tai naktiniai gyvūnai. Dieną jie praleidžia pasislėpę po giliais žievės plyšiais, o sutemus išlenda poruotis ir ieškoti naujų medžių kiaušinėliams dėti. 

     Tai Vakarų Palearktikos vabalas, kurio pagrindinis paplitimo arealas apima Viduržemio jūros regioną. Vabalas savaime gyvena Prancūzijoje (kur 1839 m. ir buvo pirmą kartą aprašytas), Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Kroatijoje, Graikijoje bei Bosnijoje ir Hercegovinoje. Rūšis fiksuojama didžiosiose salose, tokiose kaip Korsika, Sardinija, Sicilija bei Kreta. Aptinkamas Kanarų ir Madeiros salose. Pavieniai radiniai užfiksuoti Krymo pusiasalyje (Ukraina), Rusijos pietiniuose regionuose (pvz., Krasnodaro krašte) bei Šiaurės Afrikos šalyse, kur auga jam tinkami spygliuočių miškai.