Pachydema yra grambuolinių (Melelonthidae) šeimos vabalų gentis, kuriai priskiriama beveik 100 skirtingų rūšių.

     Tai vidutinio dydžio vabalai, dažniausiai pasiekiantys 10–14 mm ilgį. Pailgai ovali, išgaubta nugara, būdinga visiems plokštėsaūsiams vabalams. Kūno spalva varijuoja – nuo šviesiai rudos (smėlio), kaštoninės iki visiškai juodos spalvos. Antsparniai dažnai būna šviesesni nei tamsi galva ir priešnugarėlė. Kūno apačia (krūtinėlė, pilvelis) ir kojos dažnai yra apaugusios tankiais, ilgais, gelsvais plaukeliais. Tai apsaugo vabalą nuo perkaitimo bei smėlio patekimo į sąnarius. Skydelis (clypeus) yra platus (apie 2–2,5 karto platesnis nei ilgas), jo priekinis kraštas aiškiai pakeltas į viršų, o viduryje dažnai turi nedidelį įdubimą (įkirtimą). Tai yra viena svarbiausių šios genties identifikavimo dalių. Antenos sudarytos iš 9–10 narelių. Galiniai nareliai (paprastai 3 ar daugiau) yra ištįsę į plokšteles ir sudaro „vėduoklę“ arba buožę, kuri yra pagrindinis uoslės organas. Patinų antenų vėduoklės yra gerokai didesnės nei patelių. Akys didelės ir išsprogusios (ypač naktinių rūšių), pritaikytos matyti tamsoje. Priešnugarėlė (pronotum) plati, tankiai taškuota, jos šoniniai kraštai gali turėti smulkius plaukelius. Antsparniai pilnai dengia pilvelį. Jų paviršius gali būti lygus, blizgus arba su neryškiomis išilginėmis vagutėmis ir smulkiais taškeliais. Kojos tvirtos ir pritaiktos kasti dirvą. Priekinių kojų blauzdos (tibiae) turi išorinius dantis (dažniausiai 2–3), kurie veikia kaip ekskavatoriaus kaušas, padedantis vabalams (ypač patelėms) įsikasti į smėlį kiaušinėlių dėjimui. Užpakalinės blauzdos viršūnėje turi porą dyglių. Kadangi išorinė vabalų išvaizda tarp skirtingų Pachydema rūšių yra labai panaši, entomologai rūšis atskiria tik pagal patinų genitalijų (paramerų ir endofalo) unikalią formą bei vidines mikrostruktūras.

     Šios genties vabalai yra tipiški sausų vietų gyventojai ir smėlio mėgėjai. Šiaurės Afrikoje (Maroke, Alžyre, Tunise) ir Artimuosiuose Rytuose jie gyvena retu krūmynu apaugusiose, smėlingose ar akmenuotose lygumose ir kopose. Kanarų salose šie vabalai apgyvendina unikalius vietos biotopus – karpažolių (Euphorbia) krūmų zonas bei sausus vulkaninio šlako ir pelenų laukus. Kai kurios rūšys (pavyzdžiui, Viduržemio jūros salų atstovai, kaip Pachydema lopadusanorum) renkasi atvirus smėlingus biotopus netoli pakrančių, kur lengva įsikasti į dirvą. Atlaso kalnuose ar Kanarų salų aukštumose tam tikros rūšys prisitaikiusios gyventi sausuose retmiškiuose ar akmenuotose ganyklose iki tam tikro aukščio ribos. Suaugę vabalai dienos metu slepiasi giliai smėlyje arba po akmenimis, kad išvengtų kaitrios saulės ir plėšrūnų (paukščių, driežų). Jie išlenda tik temstant arba naktį. Suaugėliai pasirodo pavasarį arba ankstyvą vasarą (priklausomai nuo regiono liūčių sezono). Jų masinis skraidymas dažnai sutampa su pirmąja drėgme, kai dirva tampa pakankamai minkšta, kad vabalai galėtų iš jos išlįsti. Patinai naudoja savo dideles, vėduoklines antenas, kad naktį ore užuostų patelių skleidžiamus feromonus. Jie yra puikūs skrajūnai ir dažnai skrenda į dirbtinius šviesos šaltinius (šviesos gaudykles). Patelės skraido kur kas mažiau. Apvaisintos jos įsirausia giliai į smėlį ar purią dirvą, kur saugiai padeda kiaušinėlius. Tai apsaugo būsimas lervas nuo išdžiūvimo. Suaugėliai maitinasi antžeminėmis augalų dalimis. Jie apgraužia sausringų vietų augalų lapus, pumpurus ar žiedus. Kai kurios rūšys suaugėlio stadijoje maitinasi labai mažai, o jų pagrindinis tikslas – rasti partnerį ir pratęsti giminę. Lervos gyvena po žeme. Jos turi storą, C formos baltą kūną su stipriais žandikauliais. Lervos minta dirvožemyje esančiomis pūvančiomis organinėmis medžiagomis (detritu) ir gyvų augalų bei krūmų šaknimis. Sausringose zonose jos gali įsikasti giliai į žemę, kad pasiektų drėgnesnius sluoksnius.

     Šie vabalai daugiausia aptinkami Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Kanarų salose. Kanarų salos yra tikras šios genties evoliucijos centras. Čia gyvena apie 16 skirtingų Pachydema rūšių ir jos visos yra endeminės.