Paragymnopteris marantae yra pteridinių (Pteridaceae) šeimos papartis. Rūšies pavadinimas marantae suteiktas pagerbiant žymų XVI a. italų gydytoją ir botaniką Bartolomeo Maranta. 

     Tai unikalios išvaizdos, prie sausrų prisitaikęs uolinis papartis. Šis augalas išauga iki 10–35 cm aukščio ir auga tankiais kerais. Jo trumpas, šliaužiantis šakniastiebis yra tankiai apaugęs šviesiai rudais arba lancetiškais žvyneliais. Lapalakštis yra pailgai lancetiškos formos ir dukart plunksniškai skeltas. Lapo viršutinė pusė pasižymi matine, pilkšvai žalia ar tamsiai žalia spalva. Tuo tarpu apatinė lapo pusė yra ryškiai ruda, rausva arba gelsva, nes ją dengia tankus žvynelių sluoksnis. Šie plėveliški žvyneliai saugo augalą nuo gyvybiškai pavojingo drėgmės išgaravimo. Subrendusios sporangės telkiasi lapų kraštuose, tačiau jas dažnai paslepia minėti tankūs užeinantys žvyneliai. Lapkotis yra standus, tamsiai kaštoninės arba juosvos spalvos, blizgantis ir plikas arba tik prie pagrindo šiek tiek plaukuotas. Sausuoju periodu šio paparčio lapai susisuka į vidų, parodydami tik rudiems žvyneliams ramią apatinę pusę, ir taip išgyvena nepalankias sąlygas. 

     Ši rūšis yra tipiškas uolių plyšių augalas ir uolinis augalas. Augalas dažniausiai įsikuria sausuose uolienų plyšiuose. Jis itin teikia pirmenybę serpentinitui ir kitoms uolienoms, kuriose gausu sunkiųjų metalų (pavyzdžiui, magnio ar geležies). Retesniais atvejais aptinkamas ant kalkakmenio ar silikatinių atodangų. Tai prie sausrų prisitaikęs ir šviesomėgis augalas. Jis auga visiškai atvirose, saulėtose uolų atodangose, pietiniuose šlaituose ar uolėtuose retmiškiuose, kur kiti augalai dėl drėgmės stygiaus ir karščio neišgyvena. Tai yra hemikriptofitas. Tai reiškia, kad jo atsinaujinimo pumpurai nepalankiu metų laiku (per sausras ar žiemą) išlieka dirvožemio paviršiuje, apsaugoti lapų likučių bei žvynelių. Augalas pasižymi gebėjimu išgyventi visišką audinių išdžiūvimą. Prasidėjus sausrai, lapalakščiai susisuka į vidų, kad sumažintų garuojamąjį paviršių. Gavę drėgmės (po lietaus), lapai vėl pilnai išsitiesia ir atgauna žalumą. Apatinėje lapų pusėje esantys tankūs plėveliški žvyneliai veikia kaip barjeras. Jie ne tik sulaiko drėgmės likučius aplink sporanges, bet ir atspindi intensyvius saulės spindulius, saugodami augalą nuo perkaitimo. Kaip ir visi paparčiai, šis augalas žiedų nekrauna ir sėklų nebrandina. Jis dauginasi mikroskopinėmis sporomis, kurios bręsta sporangėse, esančiose apatinėje lapo pusėje. Šios rūšies subrendusias sporas išnešioja ir išplatina vėjas.

     Natūralus paplitimo arealas apima Senojo Pasaulio regionus. Augalas aptinkamas Viduržemio jūros regiono šalyse bei vietomis Centrinėje Europoje. Šis papartis ypač dažnas Kanarų salose, Madeiroje ir Žaliajame Kyšulyje, kur auga uolėtuose šlaituose. Arealas tęsiasi per Pietvakarių Aziją (įskaitant Arabijos pusiasalį) ir Himalajų regioną (Indiją, Nepalą, Pakistaną) iki pat Kinijos (Sichuano, Tibeto ir Junano provincijų). Rūšis natūraliai auga Šiaurės Afrikoje bei Šiaurės Rytų ir Rytų tropinėje Afrikoje (kalnuotose vietovėse).