Kanarinis margasis satyras (Pararge xiphioides) yra pleštekinių (Nymphalidae) šeimos drugys. Endeminė Kanarų salų rūšis.

     Pararge xiphioides yra vidutinio dydžio drugys, kurio išskleistų sparnų plotis siekia 40–50 milimetrų. Viršutinė drugelio sparnų pusė pasižymi tamsiai ruda fonine spalva, kuri sukuria didelį kontrastą su raštais. Ant šio tamsaus fono išsidėsčiusios smulkios, ryškios raudonai rudos arba oranžinės dėmės. Priekinių sparnų viršūnėse puikuojasi charakteringa juoda akies formos dėmė su balta akute viduryje. Užpakalinių sparnų viršutinėje dalyje išilgai krašto išsidėsčiusi mažesnių akių formos dėmelių eilė, įrėminta šviesesniais apvadais. Sparnų kraštai turi subtilų banguotą kontūrą, papuoštą šviesių ir tamsių plaukelių kutais. Apatinė užpakalinių sparnų pusė yra pastebimai šviesesnė ir mažiau marmurinė nei viršutinė dalis. Ryškiausias apatinės sparnų pusės elementas yra aiški, išsiskirianti vidurinė juosta. Šios juostos priekinė dalis arti sparnų briaunos yra pabalinta arba turi ryškų balto atspalvio šešėlį. Patinai nuo patelių morfologiškai skiriasi specialiais kvapniaisiais žvyneliais (androkonijomis) ant priekinių sparnų, naudojamais viliojimui. Nuo artimos Pararge aegeria rūšies skiriasi tuo, kad viršutinė sparnų pusė yra pastebimai tamsesnė nei europinės rūšies. P. xiphioides dėmės viršuje yra smulkesnės ir labiau raudonai rudos, tuo tarpu P. aegeria (ypač centrinės ir šiaurinės Europos populiacijų) dėmės yra stambesnės, kreminės arba šviesiai geltonos spalvos. Pats patikimiausias skirtumas – P. xiphioides užpakalinio sparno apačioje turi ryškią, kontrastingą baltą vidurinę juostą. P. aegeria apatinė pusė yra tolygiau marmurinė, rusvai pilka arba gelsva, be tokios griežtos baltos juostos. 

     Šios rūšies pagrindinis ir tipiškiausias biotopas yra drėgni, pavėsingi laurų miškai (laurisilva) ir jų pakraščiai. Drugiai dažnai skraido žemame aukštyje palei miško takelius, tūpčioja ant saulės apšviestų lapų ar akmenų, kur gina savo teritoriją. Vietovėse, kur miškas pereina į atviresnes erdves, ypač kur gausiai auga laukiniai varpiniai augalai. Rūšis puikiai prisitaikė prie žmogaus kaimynystės, todėl yra dažna soduose, parkuose, dirbamuose laukuose bei drėgnuose miesto žaliuosiuose plotuose. Salų gilumoje esantys gilūs, vėsūs ir drėgni slėniai yra ideali šių drugių buveinė, apsauganti juos nuo stiprių vėjų ir kaitros. is drugys labiausiai mėgsta mozaikiškas vietas, kur susikerta šešėliai ir saulės spinduliai. Reikalinga biotopo sąlyga – miglinių žolių gausa pavėsyje, kur patelės gali saugiai padėti kiaušinėlius, o vikšrai rasti maisto. Dėl šilto salų klimato drugys neturi žiemos miego (diapauzės) stadijos. Suaugėliai skraido, o vikšrai maitinasi ištisus metus. Per metus išsivysto keletas viena kitą keičiančių generacijų. Vienu metu toje pačioje buveinėje galima rasti tiek kiaušinėlių, tiek vikšrų, lėliukių bei suaugusių drugių. Vikšrai lėliukėmis virsta prisitvirtindami prie maistinių augalų stiebų ar uolų plyšiuose. Suaugę drugiai maitinasi ne tik gėlių nektaru, bet ir prinokusių, pūvančių vaisių sultimis bei medžių ramybės būsenoje išskiriamu skysčiu (lipčiumi). Vikšrai minta migliniais (Poaceae) ir viksviniais (Cyperaceae) žolynais. Pagrindinis maistas pavėsingose miško vietose yra miškinė strupė (Brachypodium sylvaticum). Saulėtesnėse, atviresnėse buveinėse maitinasi Brachypodium arbusculum. Taip pat racione yra paprastoji smilga (Agrostis capillaris), pertrauktavarpė viksva (Carex divulsa), Forsterio kiškiagrikis (Luzula forsteri).

     Rūšis yra plačiai paplitusi penkiose Kanarų salyno salose – Tenerifėje, Gran Kanarijoje, La Gomeiroje, La Palmoje ir El Here.