Kežiniai (Parmeliaceae) yra pati didžiausia ir gausiausia kerpių (lichenizuotų grybų) šeima pasaulyje, priklausanti lekanoriečių (Lecanorales) eilei. Šiai šeimai priklauso daugiau nei 2 700 rūšių, kurios pasižymi nepaprasta formų įvairove ir sudaro didžiąją dalį mūsų miškuose matomų kerpių. 

     Skirtingai nuo kitų šeimų, kežiniai beveik neturi tikrų žiauberiškųjų formų. Jų gniužulai yra lapiškieji (plokšti, skiautėti, primenantys lapelius) arba krūmiškieji (išsišakoję kaip maži krūmeliai ar kabančios barzdos). Lapiškosios formos prie medžių žievės ar uolų tvirtinasi hifų pluošteliais – rizinais (apatinėje gniužulo pusėje). Gniužulų spalva varijuoja nuo pilkšvai žalsvos, ryškiai geltonos (dėl usninės rūgšties) iki tamsiai rudos ar net juodos. 

     Nuošaliuose ir drėgnuose eglynuose bei pušynuose ant šakų kaba krūmiškosios kedenės (Usnea) ir briedragės (Evernia). Ant ąžuolų, beržų ar uosių kamienų masiškai plinta lapiškieji kežai (Parmelia) ir plynkežiai (Hypogymnia). Šiems epifitams labai svarbi medžio žievės rūgštingumas ir drėgmės režimas. Kerpšiliuose didžiąją dalį miško paklotės sudaro šiuriniai grybai, kežinių šeimos atstovai, tokie kaip islandinė kerpena (Cetraria islandica), randa čia savo unikalią nišą. Jie puikiai toleruoja maisto medžiagų stoką ir auga tiesiai ant skurdaus smėlio, saugomi pušų lajos. Genčių, tokių kaip Xanthoparmelia ar kai kurių Parmelia rūšių, gniužulai auga tiesiai ant saulės įkaitinamų lauko akmenų ar kalnų uolienų. Kai kurios atsparios rūšys sėkmingai kolonizuoja betoninius pamatus, plyteles, stogus ir senas mūrines tvoras miestuose. Šios šeimos kerpės (ypač krūmiškos kedenės) neturi apsauginės odelės ir visus teršalus geria tiesiai iš oro. Todėl pramoninėse zonose ar šalia intensyvių magistralių jų biotopai sunyksta, virsdami „kerpių dykumomis“. Dauguma kežinių yra šviesomėgiai organizmai, todėl jie renkasi atvirus miško pakraščius, laukų akmenis ar medžių lajų viršūnes, kur fotobiontai gali lengvai vykdyti fotosintezę.

Kadangi tai didžiausia kerpių šeima pasaulyje, jos narių galima aptikti beveik visose sausumos ekosistemose.