Eurazinis karklažvirblis (Passer montanus) yra Lietuvoje dažnas žvirblinių (Passeridae) šeimos paukštis.

     Eurazinis karklažvirblis labai panašus į savo artimą gentainį naminį žvirblį, tačiau už ji apie 10% lengvesnis. Jo kūno ilgis 12,5–14 cm, atstumas tarp abiejų išskleistų sparnų galų 21 cm, sveria apie 24 g. Nuo naminio žvirblio skiriasi rudu viršugalviu ir dėme ant skruosto, bei neturi vadinamojo „kaklaraiščio“ ant pilvo. Viršugalvis visada vientisos kaštoninės (rudos) spalvos (naminio žvirblio patino viršugalvis yra pilkas). Skruostai balti, su ryškia juoda dėme centre – tai pagrindinis požymis, leidžiantis jį lengvai atpažinti. Kaklas turi siaurą baltą apykaklę. Skirtingai nei naminių žvirblių, karklažvirblių patinai ir patelės atrodo identiškai. 

     Karklažvirbliai dažniausiai sutinkami kaimo vietovėse, pamiškėse, soduose, parkuose ar krūmynuose. Jie mažiau linkę gyventi pačiuose miestų centruose nei naminiai žvirbliai. Savo elgesiu panašus į naminį žvirblį, bet ne toks landus.Tai labai bendruomeniški paukščiai, dažnai matomi nedideliais būriais, o žiemą mielai lankosi lesyklose kartu su zylėmis. Peri uoksuose, uolose, pastatų plyšiuose ar inkiluose. Mielai apsigyvena ir didžiųjų paukščių (pavyzdžiui, gandrų) lizdų apačioje. Deda 4-6 įvairių spalvų kiaušinius. Peri 13-14 dienų. Kartais išveda dvi vadas. Karklažvirbliai yra visaėdžiai, tačiau jų mityba keičiasi priklausomai nuo sezono. Vasarą maitinasi vabzdžiais, vikšrais ir kitais bestuburiais. Jauniklius beveik išimtinai maitina baltymingu gyvūniniu maistu. Žiemą pagrindą sudaro įvairios sėklos (piktžolių, medžių) bei javų grūdai. 

     Eurazijoje paplitęs nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno, šiaurėje gyvena iki pat Kolos pusiasalio, Pečioros žiočių, Jamalo pusiasalio, Taimyro, Viliujo, Vitimo baseinų, pietuose – iki Indokinijos, pietų Himalajų, Artimųjų Rytų, Balkanų, Viduržemio pakrantės. Nors globaliai ši rūšis nėra nykstanti, kai kuriose Vakarų Europos šalyse jų populiacija mažėja dėl intensyvėjančio žemės ūkio ir pesticidų naudojimo.