Karpato salos varlė (Pelophylax cerigensis) yra varlinių (Ranidae) šeimos varliagyvis. Kai ši varlė 1994 m. buvo pirmą kartą moksliškai aprašyta, tam tikrą laiką vyko diskusijos, ar tai nėra tiesiog ežerinės varlės (Pelophylax ridibundus) geografinis porūšis. Dėl to senesnėje literatūroje galite rasti užrašą Pelophylax ridibundus ssp. cerigensis. Atlikus išsamius DNR tyrimus, nustatyta, kad ši populiacija yra genetiškai izoliuota ir pakankamai nutolusi nuo žemyninių ežerinių varlių, kad būtų laikoma atskira rūšimi. Tai endeminė Egėjo jūros rūšis. Tarptautinės raudonosios knygos (IUCN) duomenimis, tai yra kritiškai nykstanti (Critically Endangered) rūšis, priskiriama prie labiausiai saugomų varliagyvių Europoje.

     Tai vidutinio dydžio varliagyvis. Suaugusių individų vidutinis kūno ilgis (nuo snukio iki analinės angos) yra apie 54,5 mm. Patelės paprastai būna didesnės už patinus, o patino ilgis siekia apie 41 mm. Ši varlė turi ilgus blauzdikaulius (tibia). Užpakalinių kojų plėvėyra ypač gerai išsivysčiusi ir driekiasi iki pat pirštų galiukų. Tai užtikrina puikias plaukimo savybes. Vidinis pėdos gumburėlis (callus internus) yra trumpas ir vidutinio aukščio, o pirmasis pirštas – vidutinio dydžio. Viršutinė kūno dalis dažniausiai yra šviesiai ruda arba alyvinės (balsvai žalios) spalvos. Ant nugaros gali būti tamsiai rudų ar pilkšvų dėmių. Skirtingai nuo daugelio kitų žaliųjų varlių, Pelophylax cerigensis neturi išilginės šviesios stuburo juostos. Pilvo sritis yra šviesi – kreminės arba baltos spalvos, išmarginta pilkais taškeliais ar dėmėmis. Vidinė šlaunų pusė turi specifinį raštą (marmurinį margumą), būdingą vakarų Palearktikos vandens varlėms. Patinai turi porinius išorinius šoninius rezonatorius, kurie yra pilkos spalvos. Kurkimo metu šie maišai išsipučia abipus galvos. Akys išsidėsčiusios gana aukštai pakaušyje (tai leidžia stebėti aplinką tūnant vandenyje). Ji neturi juodos „veido kaukės“ už akių, kuri yra būdinga rudosioms varlėms (pvz., pievinei ar smailiasnuksei varlei). Nors vizualiai atskirti gamtoje nuo ežerinės varlės sunku, Pelophylax cerigensis yra mažesnė už klasikinę ežerinę varlę (Pelophylax ridibundus), kuri gali išaugti net iki 10–13 cm. Taip pat skiriasi jų skleidžiamas kurkimas – karpatinės varlės kurkimo garso impulsų struktūra neturi papildomų amplitudės padalijimų, kas yra būdinga kitoms regiono rūšims. 

     Varlės aptinkamos lėtai tekančiuose kalnų upeliuose, gėlo vandens tvenkiniuose ir upių vagose maždaug iki 300 metrų aukštyje virš jūros lygio. Karpato saloje vasaros būna itin sausos, todėl natūralūs upeliai dažnai visiškai išdžiūsta. Varlės yra priverstos slėptis drėgnoje pakrančių augalijoje, po akmenimis ar giliuose purvo plyšiuose, kad neišdžiūtų. Jos aktyvios šiltuoju metų laiku. Dieną jos dažnai šildosi saulėje ant vandens augalų ar akmenų, pasiruošusios akimirksniu nerti į vandenį kilus pavojui. Poravimosi sezono metu patinai vilioja pateles specifiniu kurkimu. Vieno garsinio signalo trukmė siekia apie 341 milisekundę. Jų kurkimas skiriasi nuo kaimyninių rūšių, nes garso impulsų grupės neturi papildomų vidinių amplitudės padalijimų. Patelių apvaisinti ikrai išneršiami tiesiai į vandenį. Kaip ir kitų šios genties varlių, ikrai turi skaidrų želatininį apvalkalą. Išsiritę buožgalviai maitinasi vandens augalais bei detritu upelių dugne, kol virsta mažomis varlytėmis. Tai yra plėšrūnai, aktyviai medžiojantys sausumos ir vandens bestuburius. Skrandžio turinio tyrimai parodė, kad jos laikosi pastovaus raciono, kurio pagrindą sudaro vabalai, vorai, vėžiagyviai, įvairūs plėviasparniai vabzdžiai.

     Pasižymi itin siauru, izoliuotu ir fragmentišku paplitimo arealu Egėjo jūros pietryčiuose. Istoriškai ši rūšis buvo laikoma vienu labiausiai paplitimo prasme apribotų varliagyvių Europoje, tačiau pastarųjų metų genetiniai tyrimai jos arealą šiek tiek išplėtė. Dešimtmečius manyta, kad ši varlė gyvena tik Karpato saloje (Karpathos). Saloje jos paplitimas yra ekstremaliai ribotas – jos aptinkamos vos keliose vietose (iš viso mažesniame nei 10 km² plote), daugiausia šiaurinėje salos dalyje, kalnuotose vietovėse aplink Olimpos (Olimbos) kaimą (Olimpos ir Achamantia upeliuose, Argoni ir Nati vietovėse). Atlikus išsamius DNR tyrimus, mokslininkai nustatė, kad varlės, gyvenančios kaimyninėje Rodo saloje (Rhodes), genetiškai sutampa su Karpatine varle. Rodo saloje ši rūšis yra paplitusi kur kas plačiau nei Karpatų saloje ir užima apie 128 km² plotą, kur gyvena gėlo vandens telkiniuose nuo jūros lygio iki 500 metrų aukščio. Taip pat buvo oficialiai patvirtinta, kad pietvakarių Turkijoje varlės priklauso šiai rūšiai.