Ežerinė varlė (Pelophylax ridibundus) yra varlinių (Ranidae) šeimos varliagyvis. Pati didžiausia iš visų žaliųjų varlių rūšių. Rūšis saugoma Berno konvencijos (III kategorija).

     Patinų ilgis siekia 70–100 mm, o patelės yra didesnės ir gali užaugti iki 130–150 mm. Galva platoka, snukis gale suapvalintas, bet žiūrint iš viršaus atrodo labiau smailus nei rudųjų varlių. Akys iššokusios, didelės, išsidėsčiusios galvos viršuje. Rainelė dažniausiai yra auksinės arba gelsvos spalvos. Nugaros oda lygi arba šiek tiek gumbuota. Spalva labai varijuoja – nuo tamsiai žalios ir alyvinės iki pilkos ar rudos. Nugara gausiai išmarginta didelėmis, tamsiomis (juodomis ar tamsiai rudomis) dėmėmis. Apie 50–60 % individų išilgai nugaros (nuo snukio galo iki užpakalinių kojų) turi šviesiai žalią arba gelsvą išilginę juostą. Pilvas šviesus (baltas, pilkšvas arba gelsvas), tačiau beveik visada tankiai išmargintas tamsiomis, pilkomis ar juodomis dėmėmis arba marmuriniu raštu (tai padeda ją atskirti nuo kitų žaliųjų varlių). Užpakalinės kojos labai ilgos ir raumeningos. Sulenkus užpakalinę koją į priekį išilgai kūno, čiurnos sąnarys (sąnarys tarp blauzdos ir pėdos) dažniausiai siekia snukio galą arba užeina už jo. Užpakalinių kojų pirštus jungianti plėvelė yra labai gerai išvystyta ir siekia patį pirštų galų pagrindą. Tai užtikrina puikų hidrodinamizmą plaukiant. Vidinis kulno gumburėlis yra žemas, minkštas, plokščias ir trumpas – paprastai sudaro mažiau nei pusę pirmojo (trumpiausiojo) užpakalinės kojos piršto ilgio. Tai anatomiškai svarbus požymis rūšiai nustatyti. Patinai burnos kampuose turi rezonatorius. Ežerinės varlės jie yra tamsiai pilki arba purvinai balti (kai tuo tarpu mažosios kūdrinės varlės jie yra balti). 

     Gyvena dideliuose, giliuose ir neišdžiūstančiuose vandens telkiniuose – ežeruose, upėse, senvagėse, dideliuose tvenkiniuose bei karjeruose. Mėgsta atviras, gerai saulės įšildomas pakrantes su gausia vandens ir priekrantės augalija. Pasižymi išskirtine savybe toleruoti padidėjusį vandens druskingumą, todėl gali gyventi ir veistis apysūriuose vandenyse (pvz., Kuršių mariose ar jūrų įlankose). Tai dieninis gyvūnas, labai aktyvus šiltuoju paros metu. Didžiąją laiko dalį praleidžia tupėdama ant vandens augalų arba pačiame kranto pakraštyje, pasiruošusi akimirksniu šokti į vandenį kilus pavojui. Prasidedant rudens šalnoms (spalio mėn.), ežerinės varlės migruoja į vandens telkinių gilumą. Jos žiemoja vandens telkinių dugne, įsikasusios į dumblą arba po akmenimis. Pabunda vėlai – balandžio pabaigoje arba gegužę, kai vanduo įšyla iki +10–15 °C. Patinai susirenka į didelius chorus ir garsiai kurkia naudodami rezonatorius. Patelės porcijomis išneršia kiaušinėlių gumulus (iš viso iki 12 000 kiaušinėlių), kuriuos pritvirtina prie vandens augalų. Buožgalviai vystosi ilgai (apie 2–3 mėnesius). Kadangi ežerinės varlės užauga didelės, jų buožgalviai prieš metamorfozę taip pat būna milžiniški – kartais pasiekia net 9–12 cm ilgį. Ežerinė varlė yra agresyvi plėšrūnė. Be įprastų vabzdžių, moliuskų ar kirmėlių, stambūs individai gaudo kitus stuburinius gyvūnus: žuvų mailių, dusių lervas, smulkius roplius (driežus), pelėnus bei kitų varliagyvių jauniklius (būdingas ir kanibalizmas). 

     Paplitimo arealas eina nuo Prancūzijos vakaruose per visą Centrinę ir Rytų Europą, Balkanus, Turkiją, Artimuosius Rytus iki Kaukazo, Kazachstano ir šiaurės vakarų Kinijos. Natūralaus arealo šiaurinė riba Europoje praeina per Baltijos šalis (Estiją, Latviją) ir europinę Rusijos dalį (maždaug ties Sankt Peterburgu). Žmogaus dėka rūšis buvo sėkmingai užvežta ir prisitaikė gyventi Jungtinėje Karalystėje, kai kuriuose Sibiro regionuose bei izoliuotose vietose Saudo Arabijoje. Lietuvoje retoka ir negausi. Dažnesnė Kuršių ir Kauno marių pakrantėse, Nemuno deltoje.