Sacharinė varlė (Pelophylax saharicus) yra varlinių (Ranidae) šeimos varliagyvis. 

     Patelės yra pastebimai didesnės už patinus. Patelių kūno ilgis (nuo snukio iki kloakos) siekia 104,5 mm. Patinų kūno ilgis siekia 81,4 mm. Galva yra vidutinio dydžio, snukis šiek tiek suapvalintas arba smailėjantis. Nugaros oda gali būti lygi arba padengta smulkiomis karpomis ir išilginėmis odos klostėmis. Nugaros spalva labai kintanti – nuo ryškiai žalios iki alyvinės, pilkos ar tamsiai rudos. Nugara dažnai išmarginta tamsiai žaliomis arba rudomis dėmėmis. Dauguma individų išilgai stuburo turi šviesią (žalsvą ar geltoną) juostą. Pilvas yra šviesus – baltas, kreminis arba pilkšvas, dažnai su tamsesniu pilku marmuriniu raštu arba dėmėmis, ypač gerklės srityje. Užpakalinės kojos ilgos ir raumeningos, pritaikytos šokinėjimui ir greitam plaukimiui. Užpakalinių kojų pirštai sujungti gerai išsivysčiusiomis plaukiojamosiomis plėvėmis, kurios palengvina judėjimą vandenyje. Vidinio kulno gumburėlis (callus internus) ant užpakalinės pėdos yra palyginti mažas, plokščias ir minkštas (priešingai nei kai kurių kitų genčių varlių, kurios naudoja jį giliam urvų kasimui). Poravimosi sezono metu patinai ant pirmojo priekinių kojų piršto turi pilkas/tamsias poravimosi pagalvėles. Jie taip pat turi porą išorinių rezonatorių burnos kampuose, kurie išsipučia kurkiant. Atskirti Pelophylax saharicus nuo kitų šios genties varlių vien išvaizda yra labai sunku, pagrindiniai jos skirtumai yra geografiniai, genetiniai ir susiję su vokaliniais signalais (kurkimu).

     Gyvena ežeruose, upėse, nuolatiniuose upeliuose, tvenkiniuose ir oazių baseinuose. Taip pat aptinkamos ir žmogaus sukurtuose buveinėse: drėkinimo (irigacijos) kanaluose, žemės ūkio vandens rezervuaruose, dekoratyvinių sodų baseinuose ir netgi chemiškai ar organiškai užterštuose vandenyse. Nors yra priklausoma nuo vandens, naktį arba medžiodama ji gali nuklysti į drėgnas pievas, krūmynus, pakrančių miškus bei netoliese esančius daržus ar sodus. Toleruoja eutrofikuotą ir nestipriai druskingą vandenį, kas dykumų oazėse yra dažnas reiškinys. Ji yra aktyvi tiek dieną, tiek naktį. Dienos metu varlės dažnai šildosi saulėje sėdėdamos ant vandens augalų ar akmenų, o pajutusios pavojų akimirksniu neria į vandenį. Pakrančių lygumose ši varlė aktyvi ištisus metus ir apskritai nepasineria į vasaros miegą. Tik populiacijos, gyvenančios aukštai kalnuose (pvz., Atlaso kalnuose), žiemą trumpam tampa neaktyvios dėl nukritusios temperatūros. Poravimosi sezonas prasideda pavasarį ir tęsiasi vasarą (nuo balandžio iki liepos, kai kur iki spalio). Patelės kiaušinėlių gniužulus išneršia tiesiai į vandenį, kur jie prilimpa prie augalų. Tyrimai rodo, kad šios varlės buožgalviai pasižymi dideliu fenotipiniu lankstumu – žemumose jie auga greičiau, o sausringose vietose ar esant plėšrūnų (pvz., laumžirgių lervų) grėsmei, sugeba keisti savo augimo tempą ir metamorfozę pasiekti būdami mažesnio dydžio, kad spėtų išgyventi iki išdžiūstant vandens telkiniui. Lytinę brandą pasiekia antraisiais gyvenimo metais. Patinai gamtoje vidutiniškai išgyvena iki 4–5 metų, o patelės yra ilgaamžiškesnės – gali sulaukti 7–8 metų amžiaus. Suaugusios varlės yra agresyvios plėšrūnės. Jos ryja viską, kas juda ir telpa į burną. Minta sausumos ir vandens vabzdžiais, vabalais, voragyviais ir kitais smulkiais bestuburiais. Didesni individai medžioja žuvų mailių, varlių kiaušinėlius, kitų varlių buožgalvius ir net mažesnius savo rūšies atstovus. Užfiksuota atvejų, kai stambios varlės sumedžiojo net nedideles gyvates (iki 30 cm).

     Paplitimo arealas driekiasi nuo Vakarų Sacharos, Maroko, Alžyro, Tuniso ir Libijos iki Egipto. Taip pat yra žinomos populiacijos Gran Kanarijoje (Ispanija) bei Pietų Prancūzijoje (įveista/invazinė).