Lakštasparnis pjūklius (Phaneroptera falcata) yra tiesiasparnių (Orthoptera) būrio žiogas, priklausantis pjūklinių (Phaneropteridae) šeimai. Tai šilumamėgė rūšis, kuri dėl klimato kaitos sparčiai plinta į šiaurę, įskaitant ir Lietuvą.

     Visas kūnas yra šviesiai žalios spalvos, tačiau visas paviršius (tiek kūnas, tiek antsparniai) yra nusėtas labai smulkiais, tankiais tamsiai rudais ar juodais taškeliais. Suaugėlio kūno ilgis yra 12–18 mm, tačiau kartu su sparnais jis atrodo kur kas didesnis (iki 36 mm).  Tai viena iš nedaugelio rūšių, kurios užpakaliniai sparnai yra gerokai ilgesni už antsparnius. Sulankstyti jie išsikiša toli už antsparnių galų, sudarydami „uodegėlės“ vaizdą. Antsparniai siauri, ilgi ir lankstūs, savo tekstūra primenantys augalo lapą. Užpakalinės kojos yra labai ilgos ir plonos, pritaikytos tolimiems šuoliams. Kaip ir kitų žiogų, jų „ausys“ (timpaniniai organai) yra išsidėsčiusios priekinių kojų blauzdose. Antenos labai ilgos, dažnai 3–4 kartus viršija kūno ilgį. Jos itin jautrios, padeda orientuotis aplinkoje sutemų metu. Akys nedidelės, iššokusios, gelsvos arba rusvos spalvos. Patelės turi trumpą (apie 5 mm), bet labai platų ir stipriai į viršų užlenktą kiaušdėtį. Jis primena pjautuvą ar platų peilį su dantytais kraštais gale. Patinų pilvelio gale esantys priedai (cerkai) yra ilgi, grakščiai išlenkti į vidų, o jų galai dažnai būna tamsesni. Lakštasparnio pjūkliaus čirškimas yra labai silpnas, dažniausiai ultragarso diapazone (virš 20 kHz), todėl žmogaus ausiai lauke jis beveik negirdimas be specialaus detektoriaus. 

     Mėgsta sausas ir šiltas vietas: aukštą žolę, krūmynus, pamiškes, sausas pievas bei apleistus sodus. Suaugėliai pasirodo vėlai – nuo liepos iki spalio mėnesio. Dažniausiai minta augalais (lapais, žiedais), tačiau gali sudoroti ir smulkius vabzdžius, pavyzdžiui, amarus.

     Natūraliai paplitęs vidurio ir pietų Europoje bei Azijoje (nuo Pirėnų kalnų iki Japonijos). Anksčiau šiaurinė arealo riba siekė tik vidurio Vokietiją ir Lenkiją, tačiau per pastaruosius dešimtmečius ji pasislinko šimtus kilometrų į šiaurę. Lietuvoje rūšis oficialiai užregistruota 2008 m. Lazdijų rajone (P. Ivinskio ir J. Rimšaitės). Plitimo priežastis lemia klimato kaita. Šiltesnės vasaros leidžia lervoms sėkmingai vystytis, o švelnios žiemos padidina kiaušinėlių išgyvenamumą. Skirtingai nei daugelis kitų žiogų, šis turi puikiai išvystytus sparnus ir gali nuskristi didelius atstumus, taip kolonizuodamas naujas buveine