Bombožygis Pheropsophus lissoderus yra žyginių (Carabidae) šeimos vabalas. 

     Tai vidutinio dydžio, tvirto sudėjimo vabalas, kurio suaugėlių kūno ilgis svyruoja tarp 15,5 ir 16,0 mm. Vabalo galva ir prieškrūtinėlė pasižymi dominuojančia, ryškia rausvai ruda spalva. Viršutinė lūpa (labrum) ir kaktos skydelio (clypeus) kraštai yra kiek šviesesnio, rausvai geltono atspalvio. Pirmieji keturi antenų segmentai yra šviesiai rausvai geltoni, o likę segmentai nuo penktojo iki vienuoliktojo tamsėja ir tampa tamsiai rudi. Vabalo galva yra pastebimai siauresnė už prieškrūtinėlę, o joje išsiskiria stipriai iššokusios, didelės akys. Kvadratinės formos prieškrūtinėlė yra vienodo ilgio bei pločio, o jos šoniniai kraštai turi siaurą juodą apvadą. Viršutinis prieškrūtinėlės diskas yra visiškai lygus, neturi skersinių raukšlių bei taškuotumo. Antsparniai yra visiškai juodi, pailgi, su beveik lygiagrečiais šonais, o link pagrindo nežymiai susiaurėja. Juoduose antsparniuose išsidėsčiusios specifinės geltonos žymės – vidutinio dydžio peties dėmė ir skersinė geltona juosta viduryje. Vabalo kojos yra rausvai geltonos spalvos, kuria aiškiai kontrastuoja su likusiu tamsiu kūnu. Svarbus kojų bruožas yra didelė, ryški juoda dėmė, esanti pačioje šlaunies (femur) viršūnėje, ties sąnariu. 

     Šie vabalai dažniausiai apsigyvena drėgnose agrocenozėse, pavyzdžiui, ryžių, kviečių ir cukranendrių laukuose bei jų pakraščiuose. Jie taip pat masiškai sutinkami kokosinių bei aliejinių palmių plantacijose, kur randa gausų maisto medžiagų pasirinkimą. Natūralioje gamtoje šie gyvūnai renkasi upių, upelių ar laikinų tropinių vandens telkinių pakrantes, kuriose dirvožemis nuolat išlieka drėgnas. Vabalai dažnai aptinkami miškingose vietovėse, ypač tankiuose miškų pakraščiuose, proskynose bei krūmynais apaugusiose teritorijose. Kadangi tai yra naktiniai plėšrūnai, dienos metu jie slepiasi po nukritusiais lapais, stambiais akmenimis ar giliais dirvožemio plyšiais. Puikiu prieglobsčiu jiems tampa pūvantys medžių kamienai, seni kelmai ir komposto krūvos, kuriose palaikoma aukšta mikrodrėgmė. Toks drėgnas ir augalija turtingas biotopas yra būtinas tiek suaugėlių medžioklei, tiek sėkmingam jų lervų vystymuisi. Biologiškai pati įspūdingiausia šio vabalo savybė - unikalus gynybos mechanizmas. Vabalo pilvelyje yra dvi atskiros liaukos. Vienoje talpinami hidrochinonai ir vandenilio peroksidas, kitoje – katalizatoriai (fermentai katalazė ir peroksidazė). Pavojaus metu vabalas abi medžiagas sušvirkščia į specialią reakcijos kamerą. Įvyksta žaibiška egzoterminė reakcija: mišinys užverda ir pasiekia beveik 100 °C temperatūrą. Vabalas iššauna šį karštą, toksišką ir aitraus kvapo skystį tiesiai į užpuoliką (paukštį, varliagyvį ar didesnį vabzdį). Pilvelio galą vabalas gali sukioti 360 laipsnių kampu, todėl nusitaiko itin tiksliai. Šis mechanizmas gali priversti net vabalą prarijusią varlę jį išspjauti atgal gyvą. Dieną vabalai praleidžia slėptuvėse, o sutemus išeina medžioti. Jie pasikliauja greičiu ir jautriais sensoriniais organais (antenomis) grobiui aptikti. Suaugę vabalai yra plataus profilio plėšrūnai ir maitėdos. Jie aktyviai puola ir ėda smulkius vabzdžius, jų lervas, kirmėles bei minkštakūnius bestuburius, randamus žemės paviršiuje. Skirtingai nuo laisvai judančių suaugėlių, šios genties vabalų lervos demonstruoja ektoparazitinį (arba specializuotą grobuonišką) gyvenimo būdą. Patelės kiaušinėlius deda drėgname dirvožemyje, dažniausiai netoli potencialių šeimininkų lizdaviečių. Lervos yra siauros specializacijos. Yra žinomos kaip natūralios azijinio ragvabalio (Oryctes rhinoceros) populiacijos reguliuotojos. Šio vabalo lervos įsiskverbia į pūvančią medieną ar kompostą, kur suranda ragvabalio kiaušinėlius arba jaunas lervas, ir jais maitinasi, kol subręsta. Perėjusios kelias lervos stadijas (stadijų metu jos praranda judrumą ir tampa panašios į kirmėles), lervos dirvožemyje suformuoja lėliukės kamerą, iš kurios vėliau išsirita suaugęs vabalas. 

     Pheropsophus lissoderus yra Indomalajų biogeografinio regiono vabalas, kurio pagrindinė populiacija sukoncentruota drėgnuose Pietų Azijos subkontinento regionuose. Ši rūšis plačiausiai paplitusi visoje Indijoje, Pakistane, Šri Lankoje ir Butane, o šiaurinė jos arealo riba siekia pietinį Tibetą. Be to, šis vabalas buvo atsitiktinai introdukuotas arba užfiksuotas ir atokesnėse salų ekosistemose, pavyzdžiui, Mauricijuje.