Įbrėžtasis sukutis (Phorcus sauciatus) yra sukutinių (Trochidae) šeimos pilvakojų moliuskų (Gastropoda) rūšis. 

     Šio moliusko kriauklė yra žemos kūgio formos, o jos dydis paprastai svyruoja tarp 11 ir 27 milimetrų. Kriauklės paviršius neturi viršūninės skylutės (bambos), o pati sienelė, lyginant su kitomis genties rūšimis, yra palyginti plona, bet tvirta. Išorinė moliusko spalva yra itin kintanti, tačiau dažniausiai vyrauja žalsvi, žalsvai rudi arba alyviniai atspalviai. Raštą sudaro tamsiai žalių, juodų ar raudonų dėmių juostos, kurios kartais išsidėsto zigzagais arba smulkiais spiraliniais taškeliais. Kriauklę sudaro maždaug šeši užapvalinti vijai, kuriuos skiria ryškios, gilios siūlės. Paskutinis vijos kraštas ties periferija yra suapvalintas arba nežymiai briaunotas. Moliusko anga yra labai įstriža, o jos vidinė dalis pasižymi žvilgančiu perlamutriniu ir vaivorykštiniu sluoksniu. Angos kraštas (lūpa) iš vidaus turi baltą nepermatomą juostą, o išorėje yra papuoštas juodai taškuotu žaliu apvadu. Sraigės minkštasis kūnas yra padalintas į dvi dalis ir išsiskiria tamsiai pelenine spalva su žalsvu atspalviu. Ant moliusko galvos yra pora spenelių formos čiuptuvų ir ant atskirų stiebelių išsidėsčiusios taurelės formos akys. 

     Sraigės gyvena ant tvirtų uolienų, vulkaninių platformų, stambių akmenų ir uolėtų riedulių paplūdimių. Atoslūgio metu jos telkiasi bazalto uolų plyšiuose, po akmenimis ar nedideliuose potvynio balose, kad išvengtų tiesioginių saulės spindulių ir išdžiūvimo. Tai itin dinamiška ir atšiauri aplinka, kur moliuskai nuolat patiria stiprią bangų mušą, didelius temperatūros svyravimus bei drėgmės trūkumą. Priešingai nei kai kurie kiti moliuskai, Phorcus sraigės išlieka aktyvios ir atoslūgio metu. Judėdamos uolomis jos siūbuoja galvą į šonus ir palieka matomus gleivių pėdsakus. Kvėpavimui naudoja mantijos ertmėje esančias žiaunas. Jų mantijos ertmė turi stiprų kraujagyslių tinklą, veikiantį kaip primityvus plautis. Tai leidžia sraigei efektyviai pasisavinti deguonį iš oro, kol uolos yra sausos. Šios sraigės yra skirtalytės (egzistuoja atskiri patinai ir patelės), o jų lytinis brendimas pasiekiamas, kai kriauklė užauga iki maždaug 13 mm (apie 1,7 metų amžiaus). Intensyviausias neršto sezonas vyksta pavasarį ir vasarą (nuo kovo iki rugpjūčio mėnesio). Jį tiesiogiai stimuliuoja sezoniniai vandens bei oro temperatūros pokyčiai ir vėjo greitis. Apvaisinimas yra išorinis. Iš kiaušinėlių išsirita lervos, kurios nesimaitina planktonu, o greitai nusėda ant dugno ir virsta jaunomis sraigėmis. Ant uolų paviršiaus formuojasi melsvabakterių, titnadumblių bei smulkių dumblių sluoksniai, kuriais šie moliuskai maitinasi grandydami juos savo radule.  

     Rūšis gausiai apgyvendinusi Kanarų bei Madeiros salų uolėtas pakrantes, sutinkama ir žemyninėje Portugalijos pakrantėje, kur pasiekia šiaurinę arealo ribą Ispanijos Galicijos regione. Populiacijos fiksuojamos Maroko bei Mauritanijos priekrantėse. 2013 metais mokslininkai pirmą kartą užfiksavo nedidelę šios rūšies populiaciją Azorų salyno Santa Maria saloje. Per kelerius metus sraigės sėkmingai įsitvirtino, išplito į kaimyninę São Miguel salą ir tapo vietomis labai gausios. Mokslininkai šią kolonizaciją sieja su klimato kaita bei vandenynų srovių pokyčiais, padėjusiais įveikti biogeografinius barjerus.