Kūginis sukutis (Phorcus turbinatus) yra sukutinių (Trochidae) šeimos pilvakojų moliuskų (Gastropoda) rūšis. Šią rūšį dar 1778 metais pirmasis aprašė Ignazas von Bornas. Senesnėje literatūroje ši sraigė dažnai minima Monodonta turbinata sinonimu.

    Vidutinis dydis siekia 20–25 mm. Jaunų sraigių kriauklės iš pradžių sparčiau auga į plotį, o pasiekus lytinę brandą – pradeda labiau stiebtis į aukštį. Šio moliusko kriauklė yra itin stora, tvirta ir sunkiai pažeidžiama. Kriauklė turi charakteringą kūginę, sūkurinę arba plačiai kiaušinišką formą su smailėjančia viršūne. Ją sudaro kelios išgaubtos, greitai didėjančios apvijos, atskirtos giliomis siūlėmis. Paviršius išsiskiria tamsiomis, kvadratinėmis dėmėmis, kurios sudaro išilgines arba spirales juostas. Kriauklės fone dominuoja pilki, gelsvi arba žalsvi atspalviai su purpuriniais akcentais. Vidinė kriauklės dalis yra padengta storu, blizgiu ir vaivorykštiniu perlamutro sluoksniu. Sraigės anga yra plati, suapvalinta ir turi tvirtą, keratininį dangtelį (operculum). Apatinėje angos dalyje yra pastebima nedidelė, iškili išauga arba „dantukas“. Pati sraigė turi gerai išvystytą, raumeningą šliaužiamąją koją ir trumpą galą. Ant galvos yra pora ilgų čiuptuvų, kurių pagrinde išsidėsčiusios akys. Lytis galima nustatyti tik moksliškai tiriant jų lytines liaukas (gonadas). 

     Gyvena tik ant kieto pagrindo – uolų, riedulių, akmenų ir antropogeninių statinių (pvz., molų). Jos vengia smėlio ar dumblo zonų. Dažniausiai aptinkamos labai seklioje zonoje – nuo pat vandens linijos iki kelių metrų gylio. Atoslūgio metu jos lieka sausumoje, o potvynio metu vėl panardina vanduo. Sraigės toleruoja didelius temperatūros svyravimus, stiprią saulės kaitrą ir bangų muštą, nes geba tvirtai prisisiurbti prie uolų ir sandariai užsidaryti kriauklėje. Sraigės aktyviausios būna naktį arba kai uolas skalauja bangos. Esant tiesioginei saulės kaitrai atoslūgio metu, jos slepiasi uolų plyšiuose ir sumažina medžiagų apykaitą. Rūšis yra skirtalytė. Pagrindinis veisimosi sezonas vyksta nuo lapkričio iki birželio mėnesio (priklausomai nuo regiono, aktyviausiai pavasarį). Prieš nerštą suaugėliai migruoja aukštyn uolomis į šiltesnį vandenį. Apvaisinimas yra išorinis. Patinai ir patelės savo lytines ląsteles vienu metu išleidžia tiesiai į jūros vandenį. Iš kiaušinėlių išsirita laisvai plaukiojančios trochoforinės lervos, kurios vėliau virsta veligerio lervomis. Jos kelias dienas maitinasi savo trynio atsargomis, kol vandens srovės jas nuneša ant tinkamo akmeninio pagrindo. Pasiekusios uolas, lervos numeta savo plaukiamąjį organą (velumą), virsta mažomis sraigėmis ir pradeda šliaužioti bei maitintis savarankiškai. Šios sraigės yra augalėdės. Chitiniais dantukais padengtu liežuviu (radule) nuo uolų paviršiaus jos skuta mikroskopinius dumblius, melsvabakteres, organines apnašas bei detritą. 

     Rūšis aptinkama beveik visose Viduržemio jūros dalyse (įskaitant Adrijos, Egėjo ir Marmuro jūras). Ji gausiai apgyvendina Italijos, Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos bei Šiaurės Afrikos (Libijos, Tuniso) pakrantes. Senesnėje literatūroje kartais minima, tačiau šiuolaikiniai šaltiniai nurodo, kad Juodojoje jūroje sraigė negyvena arba yra itin reta dėl per mažo vandens druskingumo. Paplitimo zona driekiasi palei pietinę Portugaliją, Ispaniją ir Maroką. Populiacijos užfiksuotos Kanarų ir Azorų salose.