Pušainiai (Pinopsida) yra vienintelė šiuolaikinė pušūnų (Pinophyta) skyriaus augalų klasė, apimanti visus šiandien gyvuojančius spygliuočius. Tai didžiausia ir ekonomiškai svarbiausia plikasėklių induočių grupė pasaulyje. 

     Pušainių klasės augalai yra sumedėję medžiai arba krūmai, pasižymintys galingai išvystyta liemenine šaknų sistema. Šių plikasėklių stiebai turi ststorą medieną (ksilemą), kurios vandens apytakos sistemą sudaro išskirtinai tik tracheidės. Augalų žievėje, medienoje ir lapuose dažniausiai driekiasi specializuoti sakotakiai, išskiriantys dervas. Lapai pagal savo formą yra spygliški (spygliai) arba žvyniški ir turi storą, garavimą mažinančią kutilą. Dauguma šios klasės atstovų yra visžaliai augalai, keičiantys lapus palaipsniui kas kelerius metus. Tikrieji žiedai nesusidaro, o generatyviniai organai yra sutelkti į vienalyčius kankorėžius. Vyriškieji kankorėžiai susideda iš mikrosporofilų, kurių sporangėse subręsta oro pūsles turinčios žiedadulkės. Moteriškieji kankorėžiai yra sudaryti iš spirališkai išsidėsčiusių dengiamųjų ir sėklinių žvynelių. Ant sėklinių žvynelių paviršiaus atvirai formuojasi sėklapradžiai, todėl subrendusios sėklos nėra gaubiamos jokių vaisiaus audinių. Kai kurių rūšių sėklas supa sultingas bei ryškus darinys – apysėklis (arilas), o kitų sėklos turi plėvelinį sparnelį, pritaikytą sklisti vėju. 

     Dėl sausrai ir šalčiui atsparios spyglių sandaros, dervotakių bei audinių ypatumų pušainiai užima labai specifines, dažnai ekstremalias ekologines nišas. Pats didžiausias pušainių paplitimo arealas Šiaurės pusrutulyje yra taiga (borealiniai miškai). Šioje zonoje jie formuoja grynus arba mišrius spygliuočių miškus, nes geba vykdyti fotosintezę vos tik pakyla pavasario temperatūra, nelaukdami, kol išsprogs lapai. Lietuvos pajūrio kopose bei pietryčių šiluose paprastosios pušys sudaro pagrindinius šviesius medynus (pušynus). Jų gilios šaknys pasiekia giliuosius vandens sluoksnius, o spygliai puikiai sulaiko drėgmę sausros metu. Nepaisant prisitaikymo prie sausros, pušainiai sugeba augti rūgščiose, deguonies stokojančiose ir užmirkusiose aukštapelkėse. Čia jie dažnai suformuoja specifines ekologines formas – žemaūges, lėtai augančias pelkines pušis. Viršutinėje miškų riboje pušainiai (tokie kaip kalninės pušys ar kėniai) sudaro tankius krūmynus ar žemus miškus. Jų elastingos šakos prisitaikiusios išlaikyti sunkius sniego kiekius ir atlaikyti stiprius kalnų vėjus. Gyvenimo cikle ryškiai vyrauja ilgaamžis, sumedėjęs sporofitas (pats augalas). Lytinė karta – gametofitai – yra mikroskopiniai, vystosi kankorėžiuose ir gauna maisto medžiagas iš motininio organizmo. Visi pušainiai yra vėjo apdulkinami augalai. Žiedadulkės vėjo srautais pernešamos ant moteriškųjų kankorėžių sėklapradžių. Apvaisinimas vyksta per vegetatyvinės ląstelės suformuotą dulkiadaigį, kuris auga link archegonių ir perneša nejudrius spermius link kiaušialąstės. Daugelio rūšių (pvz., pušinių) biologinis ciklas trunka labai ilgai. Nuo apdulkinimo iki tikrojo apvaisinimo gali praeiti visi metai, o sėklos kankorėžiuose pilnai subręsta tik per 1,5–2 metus. Pušainiai turi galingą liemeninę šaknų sistemą, tačiau jų biologinė sėkmė priklauso nuo ektomikorizės – simbiozės su dirvožemio grybais. Grybiena padeda medžiams efektyviau pasisavinti vandenį ir fosforą iš nederlingo dirvožemio. 

     Paplitę visuose pasaulio kontinentuose, išskyrus Antarktidą, ir driekiasi nuo pat šiaurės poliaračio iki pietinių medžių augimo ribų. Šiaurės pusrutulis yra pagrindinis šios klasės dominavimo regionas. Čia plyti milžiniški borealinių spygliuočių miškų masyvai (taiga), kuriuose vyrauja pušinių (Pinaceae) šeimos gentys. Pietų pusrutulyje pušinių šeimos atstovų natūraliai beveik nėra, tačiau ekologines nišas užima kitos grupės. Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Pietų Amerikoje plačiausiai paplitę podokarpinių (Podocarpaceae) bei senovinių araukarijinių (Araucariaceae) šeimų augalai.