Antalinis pjūklius (Poecilimon antalyaensis) tai pjūklinių (Phaneropteridae) šeimos rūšis. Šie vabzdžiai priklauso Poecilimon inflatus rūšių grupei, kuriai būdinga išsipūtusi priešnugarėlė. Pirmą kartą aprašyta 1975 m. (Karabağ) kaip Parapoecilimon antalyaensis, tačiau vėliau, 2018 m. atlikus reviziją, perkelta į Poecilimon gentį.

     Patinų priešnugarėlė  (pronotum) 4,4 – 5,2 mm, jos užpakalinė dalis (metazona) yra ryškiai išsipūtusi. Viršutinė dalis (diskas) suapvalinta, o užpakalinis kraštas beveik tiesus arba šiek tiek įgaubtas. Svarbus diagnostinis požymis – cerkai (pilvelio ataugos) yra juodi maždaug nuo vidurio iki pat galiuko (apalinė pusė 1/2–1/3 ilgio). Jie palaipsniui smailėja ir gale užsilenkia į vidų. Sparnai labai trumpi (mikropteriniai). Matoma tik nedidelė jų dalis, išlendanti iš po priešnugarėlės. Subgenitalinė plokštelė siaurėjanti į galą, su lygiagrečiais šonais galinėje dalyje ir bukais kampais. Užpakalinė šlaunis 15,4 – 17,4 mm. Patelių priešnugarėlė 5,2 – 5,3 mm ilgio, taip pat suapvalinta, bet viršutinė linija, žiūrint iš šono, yra beveik tiesi. Sparnai visiškai paslėpti po priešnugarėle. Užpakalinė šlaunis 17,3 – 17,6 mm ilgio. Kiaušdėtis yra 8,1 – 8,5 mm ilgio, kalavijo formos, šiek tiek užriestas į viršų. Viršutinis ir apatinis kraštai galiniame trečdalyje yra dantyti. Skirtingai nei patinų, patelių cerkai yra paprastos kūgio formos.

     Rūšis yra Pietvakarių Turkijos endemikas, paplitusi ypač Antalijos provincijoje. Dažniausiai aptinkami krūmų masyvuose (makiuose), spygliuočių miškų pakraščiuose ir proskynose. Jie teikia pirmenybę žemai, tankiai augalijai, kurioje gali lengvai pasislėpti. Aktyvūs ant žolinių augalų ir krūmų šakų, kur patinai gieda savo poravimosi dainas. Dėl trumpų sparnų (jie negali skraidyti) šie vabzdžiai yra labai priklausomi nuo nepertraukiamo augalijos sluoksnio.