Dvidešimtdvitaškė boružė (Psyllobora vigintiduopunctata) yra boružinių (Coccinellidae) šeimos vabalas. 

     Kūnas pusiau rutuliškas, 3-4,5 mm. Galva yra gelsvai balta arba šviesiai geltona. Ant galvos yra dvi juodos dėmės ties pagrindu. Akys sudėtinės, juodos. Burnos aparatas – graužiamasis, pritaikytas gramdyti mikroskopinius grybus (miltligę) nuo lapų paviršiaus. Antenos yra palyginti trumpos, su nežymia buožele gale. Prieškrūtinėlė yra ryškiai geltonos arba gelsvai baltos spalvos. Ant prieškrūtinėlės visada yra 5 simetriškai išsidėsčiusios juodos dėmės. Keturios iš jų išsidėsčiusios kvadratu arba puslankiu šonuose. Penktoji, mažesnė dėmė, yra centre, prie pat skydelio. Antsparniai yra blizgantys, ryškiai citrininės geltonos spalvos. Ant abiejų antsparnių iš viso yra 22 juodos dėmės (po 11 ant kiekvieno antsparnio). Dėmės išsidėsčiusios išilginėmis eilėmis. Jos yra taisyklingos, apvalios ir beveik niekada nesusilieja viena su kita. Skydelis (Scutellum) yra juodas. Vabalų pilvelis ir krūtinės apačia dažniausiai yra juodos spalvos, su geltonais kraštais. Kojos yra trumpos, geltonos arba gelsvai rudos spalvos. Letenėlės pritaikytos tvirtai laikytis ant augalų lapų. Lervos kūnas yra pailgas, pilkšvai baltas arba melsvai pilkas, padengtas geltonais gumburėliais su trumpais šereliais. Ant lervos kūno esantys geltoni gumburėliai ir juodos dėmės vizualiai atkartoja suaugusio vabalo spalvinę gamą, kas padeda jas lengvai identifikuoti gamtoje.

     Gyvena lapuočių miškuose, krūmuose, pievose, daržuose ir soduose. Aptinkama žemoje augalijoje – ant žolinių augalų, krūmų ir žemų medžių lapų. Ypač mėgsta apsigyventi ant ąžuolų, kraujalakių, lauko dagių ir įvairių erškėtinių šeimos augalų. Vabalai laikosi arčiau žemės, ant apatinių ar vidurinių augalo lapų, kur yra didesnė drėgmė, palanki grybų augimui. Suaugėliai tampa aktyvūs pavasarį (balandžio–gegužės mėn.), kai pakyla temperatūra ir ima vystytis pirmieji grybai. Patelės geltonus kiaušinėlius deda nedidelėmis grupėmis ant apatinės lapų pusės, netoli miltligės židinių. Išsiritusios lervos iškart pradeda intensyviai maitintis. Jos vystosi greitai ir po kelių nėrimų virsta lėliukėmis, prisitvirtindamos prie lapo ar stiebo. Naujos kartos vabalai išsirita vasaros viduryje arba pabaigoje ir maitinasi iki rudens. Per metus išvysto vieną generaciją (palankiomis sąlygomis – dvi). Žiemoja tik suaugę vabalai. Rudenį jie ieško prieglobsčio sausoje miško paklotėje, po nukritusiais lapais, samanomis, medžių žievės plyšiuose arba prie kelmų. Dažnai žiemoja nedidelėmis grupėmis. Mikofagas. Tiek lervos, tiek suaugę vabalai minta tik miltligės grybais (Erysiphales). 

     Ši boružė paplitusi visoje Europoje, Šiaurės Afrikoje ir vidutinių platumų Azijos dalyse (iki pat Tolimųjų Rytų ir Kazachstano kalnuotų vietovių). Ji yra plačiai aptinkama tiek Viduržemio jūros regiono šalyse, tiek šiauresnėse teritorijose, pavyzdžiui, Britų salose ar Skandinavijoje (nors tolimojoje šiaurėje tampa retesne). Kalnuotose vietovėse (pvz., Azijoje) gali būti aptinkama net 1000 - 2000 m aukštyje virš jūros lygio. Lietuvoje ši rūšis yra dažna ir visiškai įprasta.