Pjūklius Psyrana ceylonica yra tiesiasparnių (Orthoptera) būrio, tikrųjų žiogų (Tettigoniidae) šeimos, pjūklių (Phaneropterinae) pošeimio azijinė rūšis. Šią rūšį pirmą kartą 1891 metais aprašė garsus austrų entomologas Brunner von Wattenwyl, suteikdamas jai pirminį pavadinimą Psyra ceylonica. Tai yra Šri Lankos endeminė rūšis.

      Psyrana ceylonica pasižymi grakščiu, iš šonų suplokštėjusiu kūnu ir ryškiai žalia spalva, imituojančia medžių lapus. Suaugėliai pasiekia vidutinį maždaug 30–50 mm ilgį, o jų antsparniai yra ištįsę ir pilnai uždengia pilvelį. Žalia kūno spalva tarnauja kaip apsauginė spalva, apsauganti šį vabzdį nuo plėšrūnų krūmų lajose. Rūšies egzoskeletas yra švelniai taškuotas, su smulkiomis gelsvomis ar tamsiomis dėmelėmis išilgai sparnų gyslų. Nuo kitų Psyrana genties rūšių šis žiogas patikimai skiriasi specifine patinų kopuliacijos organų (cerkų) ir subgenitalinės plokštelės anatomine struktūra. Taip pat Psyrana ceylonica išsiskiria unikaliu antsparnių gyslotumu bei proporcingai ilgesnėmis užpakalinėmis šokamosiomis kojomis. Šios rūšies nimfa yra besparnė, tačiau jau ankstyvose stadijose turi ilgas, siūliškas antenas. Ankstyvųjų stadijų nimfos pasižymi itin ryškiu, įspėjamuoju nuspalvinimu – išilgai nugaros driekiasi neoninė žydra ar melsva juosta, o pilvelio šonai bei kojos yra nuspalvinti kontrastingais koraliniais, raudonais ar purpuriniais tonais. Tik vėlesnėse vystymosi stadijose šios ryškios spalvos pamažu išnyksta, užleisdamos vietą apsauginei šviesiai žaliai spalvai, padedančiai vabzdžiui pasislėpti augalijoje. Augdama nimfa kelis kartus neriasi, palaipsniui didėja ir įgauna suaugusiam individui būdingas morfologines proporcijas.

     Šios rūšies biotopas apima drėgnuosius atogrąžų miškus ir prieškalnių miškingas vietoves. Kadangi tai yra medžiuose gyvenantys vabzdžiai, jų pagrindinė buveinė yra krūmų lajos, medžių šakos ir vešli miško danga, kur žalia suaugėlių spalva leidžia jiems visiškai pranykti aplinkoje. Tai augalėdžiai vabzdžiai, mintantys įvairių atogrąžų augalų lapais, minkštais ūgliais ar pumpurais. Suaugėliai daugiausia aktyvūs nakties metu. Patinai naudoja svirpimą – trindami antsparnius vieną į kitą jie skleidžia specifinius, dažnai ultragarsinio dažnio akustinius signalus, kuriais į tankią lają vilioja pateles. Vystymasis vyksta nepilnos metamorfozės būdu. Patelės kiaušinėlius kiaušdėtimi deda tiesiai į augalų audinius (pvz., įpjaudamos lapų kraštus ar jaunus stiebus). 

     Šis pjūklius aptinkamas Šri Lankos pietvakariniame žemumų drėgnajame regione. Šis regionas pasižymi didžiausia biologine įvairove saloje, o viena iš žinomiausių šios rūšies stebėjimo vietų yra Sinharadžos miško biosferos rezervatas (Sinharaja Rainforest).