Raudonblakiniai (Pyrrhocoridae) yra negausi blakių (Heteroptera) šeima, kuriai pasaulyje priklauso daugiau nei 300 rūšių. 

     Pyrrhocoridae šeimai būdingas polimorfizmas – tos pačios rūšies suaugėliai gali turėti skirtingo ilgio sparnus. Trumpasparnių formos (pvz., pas blakes kareivėlius) antsparniai yra sutrumpėję, o plėviniai užpakaliniai sparnai visiškai redukuoti arba jų nėra. Šie vabzdžiai negali skraidyti. Ilgasparnių formos sparnai pilnai išsivystę, dengia visą pilvelį, todėl šie individai geba skristi ir plisti į naujas teritorijas. Tai retesnė forma. Galva trikampio formos, pailga. Jos viršuje visiškai nėra paprastųjų akelių, kas yra pagrindinis šios šeimos atpažinimo bruožas. Akys – sudėtinės, iššokusios galvos šonuose. Antenos sudarytos iš 4 segmentų. Jie yra ilgi, judrūs, prisitvirtinę priešais akis. Straubliukas keturnaris, prigludęs prie kūno apačios, skirtas augalų sultims ar sėkloms pradurtis ir čiupti. Priešnugarėlė trapecijos formos, plati, dažnai su ryškiu spalviniu apvadu ar tamsiomis dėmėmis. Skydelis trikampis, gerai matomas kūno centre tarp sparnų pagrindų. Kojos ilgos, bėgamosios, pritaikytos greitam judėjimui žeme ir kamienais. Letenos sudarytos iš 3 segmentų. Pilvelis plokščias, iš viršaus dengiamas sparnų. Pilvelio šonai (sąnariniai kraštai) dažnai yra pakilę ir matomi iš po sparnų, pasižymintys kontrastingomis spalvomis. Vyrauja raudona, oranžinė ir juoda spalvos. Ryškūs simetriški raštai (taškai, trapecijos) ant antsparnių tarnauja kaip vizualinis įspėjimas paukščiams ir kitiems plėšrūnams, kad šis vabzdys yra neskanus arba toksiškas. 

     Raudonblakiniai yra tipiški sausumos vabzdžiai, kuriems reikalinga šiluma ir saulės šviesa. Jie renkasi atvirus, gerai saulės įšildomus biotopus. Miško tankmėje ar giliame šešėlyje šių blakių nesutiksite. Labai dažnai įsikuria miestų parkuose, skveruose, soduose ir kapinėse, kur auga senos liepos. Mėgsta tupėti medžių (ypač liepų ir robinijų) kamienų apačioje bei šaknų zonoje. Taip pat ant senų tvorų, medinių stulpų, pastatų pamatų ir akmeninių mūrų, kurie dieną sugeria saulės šilumą. Šioms blakėms būdingas bendruomeniškumo instinktas. Jos išskiria specialius agregacijos feromonus, kurie kviečia kitus individus burtis į milžiniškas kolonijas. Tai padeda joms efektyviau gintis nuo plėšrūnų ir palaikyti aukštesnę kūno temperatūrą pavasarį. Žiemoja suaugėlių stadijoje. Rudenį jie ieško sausų, paslėptų vietų ir panirsta į diapauzę, o pavasarį, vos pasirodžius pirmajai saulei, vėl aktyviai išropoja į paviršių. Vystymasis yra nepilnos metamorfozės. Patelių padėti kiaušinėliai sode virsta nimfomis, kurios praeina 5 neriančias stadijas. Nimfos iš pažiūros panašios į suaugėlius, tačiau neturi pilnai išsivysčiusių sparnų ir yra visiškai raudonos. Dauguma rūšių yra augalėdžiai fitofagai, ypač mėgstantys dedešvinių (Malvaceae) šeimos augalų (liepų, dedešvų, hibiskų) sėklas. Pradurdami kietą sėklos apvalkalą straubliuku, jie suleidžia virškinimo fermentų ir išsiurbia maistingą skystį. Kai kurios rūšys yra plėšrūnai ar maitėdos, siurbiantys žuvusius vabzdžius ar paukščių išmatas. 

     Raudonblakinių šeima yra paplitusi visame pasaulyje, tačiau didžiausia jos rūšių įvairovė aptinkama tropinėse ir subtropinėse zonose. Lietuvoje gyvena tik viena vienintelė rūšis - Blakė kareivėlis (Pyrrhocoris apterus).