Juodoji žiurkė (Rattus rattus) yra pelinių (Muridae) šeimos graužikas. 

     Tai vidutinio dydžio graužikas, kuriam būdingas grakštus, lieknas kūnas. Juodoji žiurkė yra pastebimai mažesnė už šalyje dominuojančią ir invazinę pilkąją žiurkę. Suaugusio individo kūno ilgis svyruoja nuo 16 iki 24 cm, o kūno masė paprastai nesiekia 250 g. Šios rūšies išskirtinis išorinės sandaros bruožas yra žvynuota uodega, kuri visada yra ilgesnė už galvą ir kūną kartu sudėjus. Lyginant su pilkąja žiurke, juodosios žiurkės snukio dalis yra pastebimai smailesnė, o akys – didesnės ir išraiškingesnės. Didelės, plonos, kailiu neapaugusios ausų kriauklės yra tokios ilgos, kad palenktos į priekį siekia arba dengia akis. Kūno kailio danga pasižymi spalviniu polimorfizmu, todėl jos spalva gali kisti nuo visiškai juodos iki tamsiai rudos. Nugarinė kūno pusė dažniausiai būna tamsesnio atspalvio, o pilvinė sritis – šviesiai pilka, gelsva arba balta. Kailio plaukai yra švelnesni ir blizgesni, lyginant su šiurkščiu kitų sinantropinių graužikų kailiu. Užpakalinės šio žinduolio galūnės turi išlavintas pagalvėles, kurios palengvina aktyvų laipiojimą vertikaliais paviršiais. Galiausiai, juodosios žiurkės kaukolės sandarai būdingos išlenktos smilkinių linijos, o burnos ertmėje dominuoja nuolat augantys, stiprūs kandžiai. 

     Juodoji žiurkė yra tipiška sinantropinė rūšis, kurios ekologinė niša glaudžiai susijusi su žmogaus aplinka. Dėl konkurencijos su stambesne pilkąja žiurke jos pasiskirstymas buveinėse yra labai specifinis. Kadangi šie graužikai puikiai laipioja, jie užima vertikalias pastatų erdves. Dažniausiai įsikuria sausose palėpėse, stogų konstrukcijose, grūdų sandėliuose ir paukščių fermų viršutiniuose aukštuose. Lietuvoje ši rūšis dažniausiai aptinkama jūrų uostų teritorijose ir laivuose (todėl istoriškai vadinama laivų žiurke). Šiltuoju metų laiku (pavasarį ir vasarą) dalis populiacijos migruoja į lauko ekosistemas – apsigyvena daržuose, krūmynuose ar po šiukšlių krūvomis. Atšalus orams rudenį, graužikai grįžta žiemoti į šildomus pastatus. Juodosios žiurkės nerausia urvų žemėje, o lizdus suka iš tekstilės, popieriaus ar augalų liekanų pastatų plyšiuose. Tai sutemų ir nakties gyvūnas, didžiausią aktyvumą rodantis tamsiuoju paros metu. Jos turi puikią pusiausvyrą, o laipioti pritaikytos užpakalinės galūnės ir ilga uodega leidžia joms lengvai judėti laidais bei siaurais karnizais. Nors rūšis yra visaėdė, jos racione vyrauja augalinis maistas: sėklos, grūdai, vaisiai, daržovės ir riešutai. Esant progai, mitybą papildo nariuotakojais, paukščių kiaušiniais ar maisto atliekomis. Juodajai žiurkei gyvybiškai reikalingas nuolatinis vandens šaltinis (per parą išgeria apie 15–30 ml vandens). Palankiomis sąlygomis (šildomuose pastatuose) veisiasi ištisus metus. Patelės nėštumas trunka apie 21–26 dienas. Per metus viena patelė sėkmingai išveda 3–6 vadas, o kiekvienoje vadoje vidutiniškai būna 5–10 jauniklių. Jaunikliai lytiškai subręsta maždaug po 3–5 mėnesių. Natūraliomis sąlygomis laukinėje gamtoje šie graužikai vidutiniškai išgyvena apie 1 metus (retai iki 2 metų), o pagrindinė trumpo amžiaus priežastis yra plėšrūnai, ligos ir tarprūšinė konkurencija. 

     Ši rūšis yra kilusi iš Pietų Azijos ir Indijos subkontinento. Pasaulyje ji išplito maždaug prieš 1500 metų kartu su prekybiniais laivais. Antikos ir viduramžių laikotarpiu ji kolonizavo Viduržemio jūros regioną bei likusią Europą. Vėliau, geografinių atradimų epochoje, su europiečių laivais pasiekė Ameriką, Afriką, Australiją ir atokias vandenynų salas. Rūšis laikoma paplitusia visame pasaulyje. Tačiau švelnaus ir šilto klimato zonose (atogrąžose, Viduržemio jūros pakrantėse) ji dominuoja ir laukinėje gamtoje, o vidutinių platumų bei šiauriniuose kraštuose jos paplitimas yra fragmentiškas ir sinantropinis. Lietuvoje juodoji žiurkė yra reta, nykstanti ir nenuosekliai paplitusi rūšis.