Lagomerinis šokiavoris (Salticus gomerensis) yra šokiavorinių (Salticidae) šeimos vorų rūšis, La Gomeros (Kanarai) endemikas. Rūšį 1987 metais pirmasis aprašė vokiečių arachnologas Jörgas Wunderlichas.

     Šių vorų kūnas yra nedidelis, patinų ilgis siekia 3,5–3,8 mm, kai tuo tarpu patelių dydis svyruoja nuo 3,6 iki 4 mm. Šių vorų galvakrutinė (prosoma) yra tamsios, beveik juodos spalvos, su charakteringu metalo blizgesiu ir baltais žvynelių hifais. Pilvelis (opisthosoma) pasižymi pailga ovalia forma, o jo viršutinėje pusėje matomas dryžuotas, genčiai būdingas raštas. Pagrindinis pilvelio fonas yra tamsus arba rusvas, dekoruotas skersiniais baltais dryžiais, kurie padeda vorui užsimaskuoti aplinkoje. Patinų cheliceros (viršutiniai žandai) yra gerai išvystytos ir ilgesnės nei patelių, o tai yra dažnas lytinio dimorfizmo požymis šioje gentyje. Vorų kojos yra šviesiai rudos arba gelsvos, su tamsesniais žieduotais raštais ties sąnariais. Nuo kitų plačiai paplitusių genties rūšių, pvz, sieninio šokiavorio (Salticus scenicus), ši rūšis skiriasi pastebimai mažesniu kūno dydžiu, nes sieninio šokiavorio patelės pasiekia net 5–9 mm ilgį. Patelių kopuliacijos organas – epigina – yra santykinai šviesus ir skaidresnis nei kitų artimų rūšių. Patinų kopuliacijos organo (pedipalpo) blauzdos atauga (tibial apophysis) pasižymi specifine, tik šiai rūšiai būdinga anatoline struktūra bei kryptimi cimbiumo atžvilgiu. Tikslus Salticus gomerensis atskyrimas nuo morfologiškai panašių Kanarų salų šokiavorių įmanomas tik laboratorijoje, detaliai tyrinėjant lytinių organų struktūras per mikroskopą.

     Šis voras yra endeminis La Gomeros saloje (Kanarų salos). Tipinė radavietė yra Hermigva, esanti salos šiaurėje, kur vyrauja subatlantinis, saloms būdingas klimatas, slėniai bei terasos. Kaip ir kiti Salticus genties atstovai, šie vorai mėgsta šilumą ir saulę, todėl gyvena atvirose, gerai apšviestose vietose – ant vertikalių paviršių, tokių kaip uolos, akmeninės sienos ar medžių kamienai. Tai dieniniai plėšrūnai, kurie nemezga gaudomųjų tinklų. Medžioja naudodamiesi puikiai išvystyta rega – grobį (dažniausiai smulkius vabzdžius, dvisparnius) pastebi iš tolo, sėlina kaip katės ir užšoka. Prieš šokdami jie visada pritvirtina voratinklinį „saugos siūlą“ prie pagrindo, kad nukritę nesusižeistų. Naktį arba esant nepalankioms oro sąlygoms jie slepiasi nedideliuose šilkiniuose kokonuose-slėptuvėse uolų ar žievės plyšiuose.