Scutigeridae yra pati didžiausia, gausiausia ir plačiausiai pasaulyje paplitusi Scutigeromorpha būrio lūpakojų šimtakojų šeima. Šiai šeimai priklauso apie 80 aprašytų rūšių, suskirstytų į maždaug 13 genčių.

     Šie šimtakojai pasižymi pailgu, lanksčiu kūnu, kurį iš viršaus saugo aštuoni dideli nugaros skydeliai – tergitai. Šių tergitų išsidėstymas neatitinka vidinės segmentacijos, o tai sutvirtina bėgančio gyvūno kūną ir neleidžia jam lankstytis į šonus. Galvos šonuose yra itin gerai išvystytos, stambios facetinės akys, leidžiančios puikiai matyti aplinką bei greitai fiksuoti grobio judesius. Ant kaktos yra ilgos, siūliškos antenos, kurios yra sudarytos iš šimtų smulkių segmentų ir atlieka pagrindinį jutiminį vaidmenį tamsiose erdvėse. Suaugę šios šeimos individai turi tiksliai penkiolika porų galingų vaikščiojamųjų kojų, kurios pastebimai ilgėja link kūno užpakalinio galo. Paskutinioji kojų pora yra pati ilgiausia, ramybės būsenoje ištiesta atgal ir savo išvaizda labai primena galvos antenas. Vaikščiojamųjų kojų šlaunys ir blauzdos yra sustorėjusios bei padengtos smulkiais spygliais, padedančiais tvirtai sugriebti nelygius paviršius. Kojų letenėlės yra labai lanksčios ir nariuotos, todėl jos gali lengvai apsivyti aplink substratą bėgant vertikaliomis sienomis. Pirmoji kūno segmento galūnių pora yra virtusi stambiomis nuodingosiomis žnyplėmis – žandikojai, kuriais šimtakojai paralyžiuoja sugautus vabzdžius. Kvėpavimo sistemos angos (kvėptukai) neįprastai atsiveria ne kūno šonuose, o nugaros plokštelių viduryje išilgai centrinės linijos. 

     Gamtoje jie renkasi aliuvinius miškus, drėgnus krūmynus, gilias olas, lapų paklotę, taip pat vietas po pūvančia medžių žieve, rąstais ar stambiais akmenimis. Skirtingai nuo vabzdžių, šie šimtakojai neturi vaškinio kutikulės sluoksnio ir negali sandariai užverti savo nugarinių kvėptukų, todėl jie labai greitai praranda drėgmę. Jiems gyvybiškai būtinas drėgnas mikrobiotopas, saugantis nuo dehidratacijos ir staigių temperatūros šuolių. Miestų aplinkoje jie tampa tipiniais sinantropais. Jie įsikuria šildomuose pastatuose, drėgnuose pusrūsiuose, vonios kambariuose, virtuvėse bei sandėliukuose, kur randa idealias drėgmės bei temperatūros sąlygas. Dieną jie praleidžia absoliučioje tamsioje, pasislėpę siauruose plyšiuose. Sutemus išeina į atviras erdves (sienas, lubas) aktyviai medžioti, orientuodamiesi puikiai išvystytomis facetinėmis akimis ir ilgomis antenomis. Tai plataus spektro plėšrūnai. Jie žaibišku greičiu puola muses, uodus, žvyninukus, tarakonus, termitus ir vorus. Grobį jie akimirksniu sučiumpia, prispaudžia prie burnos aparato galingais žandikojais ir sušvirkščia paralyžiuojančius toksinus. Kilus tiesioginiam pavojui gyvybei (pavyzdžiui, kai užpuolikas sugriebia už kojos), šimtakojis geba lengvai nusimesti galūnę. Nusimesta koja dėl refleksų dar kurį laiką virpa, taip nukreipdama plėšrūno dėmesį, o pats gyvūnas pasprunka. Prarastos kojos visiškai atauga po kelių nėrimųsi. Iš kiaušinėlio išsiritusi lerva turi tik 4 poras vaikščiojamųjų kojų. Su kiekvienu periodišku odos nėrimusi segmentų ir kojų skaičius didėja, kol pasiekia suaugėliams būdingas 15 porų. Tai ilgaamžiai nariuotakojai, palankiomis sąlygomis išgyvenantys nuo 3 iki 7 metų. 

     Scutigeridae šeimos šimtakojai yra kosmopolitai, paplitę viso pasaulio tropinio, subtropinio ir vidutinių platumų klimato zonose. Didžiausia šių gyvūnų rūšių įvairovė aptinkama Viduržemio jūros baseine, Pietryčių Azijoje, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje.