Pietinis purplelis (Streptopelia decaocto) yra karvelinių (Columbidae) šeimos paukštis. 

     Vidutinio dydžio paukštis, kurio ilgis siekia 31–34 cm, o išskleistų sparnų plotis – 47–56 cm. Svoris paprastai svyruoja nuo 125 iki 240 g. Kūnas yra kompaktiškas, apvalus, su santykinai mažesne galva ir ilga, gale tiesiai nukirsta („kvadratine“) uodega. Dominuoja smėlio, pilkšvai rusva arba kreidinė spalva. Krūtinė ir galva dažnai turi subtilų rausvą atspalvį. Sparnų galai (didžiosios plunksnos) yra tamsiai rudi arba pilki, sukurdamas kontrastą su šviesiu kūnu.  Pagrindinis skiriamasis bruožas – siauras juodas pusžiedis (pusiau apykaklė) ant sprando, kuris yra apvestas plona balta linija. Šio pusžiedžio jaunikliai neturi arba jis būna labai neryškus. Akių rainelė yra sodriai raudona, nors iš toli gali pasirodyti juoda dėl didelio vyzdžio. Snapas trumpas, grakštus ir juodas. Kojos trumpos, tamsiai raudonos arba rausvos spalvos. Uodegoje iš apačios matomas juodas pagrindas ir plati balta juosta jos gale. Išoriškai patinas ir patelė yra beveik neatskiriami. Tik itin atidžiai stebint, galima pastebėti, kad patinų snapai būna šiek tiek ilgesni, o galvos ir sprando spalva gali turėti ryškesnį pilkai rausvą atspalvį lyginant su patelėmis. Pietinis purplelis, kaip ir kiti karveliniai, turi specifinę virškinamojo trakto sandarą: stemplė yra elastinga, o gūžys pritaikytas kaupti ir minkštinti sėklas, taip pat gaminti „paukščių pieną“ jaunikliams maitinti. 

     Ši rūšis yra tipiškas sinantropas – paukštis, gyvena šalia žmonių. Jis dažniausiai sutinkamas gyvenvietėse, priemiesčiuose, kaimuose, parkuose ir soduose. Vengia tankių, uždarų miškų bei atvirų, bevandenių laukų. Jiems būtini pavieniai medžiai (ypač spygliuočiai, tokie kaip eglės ar tujos) lizdams sukti ir atviros vietos maisto paieškai ant žemės. Kadangi minta sausu augaliniu maistu, joms būtinas nuolatinis priėjimas prie geriamojo vandens šaltinių. Pietinis purplelis pasižymi itin dideliu vislumu, kas leido jam sparčiai išplisti. Pasižymi specifiniu tuoktuvių skrydžiu: paukštis staigiai kyla į viršų garsiai plodamas sparnais, o tada sklinda žemyn lanku.. Tai monogamai. Perėjimo sezonas labai ilgas (Lietuvoje nuo kovo iki spalio). Per metus gali išvesti net 3–5 vadas. Lizdas sukamas gana atmestinai – tai reta, trapi šakelių platforma aukštai medyje ar ant pastato konstrukcijų. Paprastai deda 2 baltus kiaušinius. Abu tėvai peri (apie 14–16 dienų) ir kartu maitina jauniklius „paukščių pienu“ (gūžio išskyromis). Daugumoje regionų (įskaitant Lietuvą) tai sėslus paukštis, nors jaunikliai po išsiritimo gali nukeliauti didelius atstumus ieškodami naujų teritorijų (tai vadinama invaziniu plitimu). Lesa javus, piktžolių sėklas, uogas, o mieste – dažnai randa maisto likučių arba lankosi lesyklose. 

     Per pastarąjį šimtmetį ši rūšis iš lokalaus Azijos paukščio tapo kosmopolitu, paplitusiu beveik visame šiauriniame pusrutulyje. Pirminė rūšies kilmės vieta yra Pietų Azija (Indija, Pakistanas, Šri Lanka). Ekspansija: iki XX a. pradžios paukščiai pasiekė Turkiją ir Balkanus. Apie 1930 m. prasidėjo „sprogstamoji“ plėtra į šiaurės vakarus. Šiaurės Amerikoje, į Bahamų salas paukščiai pateko 1974 m. (pabėgę iš nelaisvės), o apie 1982 m. pasiekė Floridą. Šiuo metu jos paplitusios beveik visose JAV valstijose, Kanados pietuose ir Meksikoje.