Strigulė (Strigula) yra tipinė ir pati didžiausia strigulinių (Strigulaceae) šeimos kerpėjančių grybų gentis. Šiai genčiai pasaulyje priklauso keliasdešimt rūšių. 

     Šios genties kerpės suformuoja plokščią, žiauberišką (plutelinį) gniužulą, kuris ant lapų ar medžių žievės išryškėja kaip smulkios, šviesiai žalios, pilkšvos ar balkšvos dėmelės. Daugelio rūšių ploni grybienos hifai įsiterpia ir plinta tiesiai po gyvų lapų apsaugine odele (kutikula). Lytinio dauginimosi struktūros yra labai smulkūs, juodi, į mažas kolbeles panašūs netikrieji periteciai (pseudoteciai), kurių sienelės yra kietos, bet lengvai trupančios. Kiekvieno vaisiakūnio viršūnėje atsiveria maža angelė (ostiolė), per kurią subrendusios sporos išsiveržia į aplinką. Vaisiakūnių viduje formuojasi cilindriški arba verpstiški aukšliai su dvigubomis sienelėmis, atsakingi už aktyvų sporų iššovimą. Pačios aukšliasporės yra pailgos, visiškai bespalvės, o jų viduje susidaro viena ar kelios skersinės pertvaros. Šie grybai masiškai suformuoja nelytinio dauginimosi organus – pyknes (piknides), kurios išoriškai matomos kaip dar mažesni juodi taškeliai ant gniužulo paviršiaus. Pyknių viduje subręstančios nelytinės sporos (konidijos) dažnai turi specifines, gleivingas, siūliškas ataugas, padedančias joms tvirtai prilipti prie naujų lapų epidermio. 

     Dauguma rūšių tropikuose gyvena ant amžinai žaliuojančių, odiškų ir kietų plačialapių augalų lapų. Vidutinių platumų klimato zonose šios genties kerpės įsikuria ant senų medžių (ypač ąžuolų, uosių) žievės arba ant pavėsingų, drėgnų uolų paviršiaus. Šie organizmai yra labai jautrūs aplinkos pokyčiams, todėl Europoje ir Lietuvoje aptinkami tik natūraliuose, žmogaus ūkinės veiklos nepaliestuose miškuose (pvz., sengirėse), kur išsilaiko nuolatinis drėgnas mikroklimatas. Jų plona grybiena auga ne ant lapo viršaus, o įsiterpia tiesiai po apsaugine lapo odele (kutikula). Grybas suformuoja kerpės gniužulą su specifiniais žaliadumbliais (dažniausiai Cephaleuros genties). Šie dumbliai laukinėje gamtoje patys parazituoja augalus, tačiau strigulės grybas juos „prijaukina“ bendram sugyvenimui. Nors grybiena plinta gyvo lapo audiniuose, ji nežudo augalo ląstelių. Kerpė maitinasi dumblių fotosintezės metu pagamintais angliavandeniais, o iš paties augalo lapo ima tik minimalų kiekį drėgmės ir mineralų. Kadangi šie organizmai auga labai lėtai ir reikalauja stabilių sąlygų, jų išnykimas iš buveinės iškart parodo, kad miško mikroklimatas tapo per sausas arba nukentėjo nuo kirtimų.