Padūkėliniai paukščiai (Suliformes) yra paukščių (Aves) būrys, kuriam priklauso gerai žinomi vandens paukščiai: padūkėliai, fregatos, kormoranai ir gyvatkakliai. Šis būrys buvo išskirtas neseniai, perklasifikavus dalį paukščių, kurie anksčiau priklausė irklakojinių (Pelecaniformes) būriui. Būrį sudaro penkios šeimos, iš kurių viena yra išnykusi.

     Nors grupė gana įvairi, jos narius jungia keli unikalūs bruožai. Ryškiausias būrio bruožas – visus keturis pirštus (įskaitant ir esantį gale) jungia plaukiamoji plėvė. Tai paverčia jų pėdas itin efektyviais irklais. Skirtingos šeimos turi snapus, pritaikytus specifiniam medžioklės būdui. Padūkėlių snapai yra kūgiški ir stiprūs (smūginiam nardymui), kormoranų – su kabliuku gale (žuviui sugriebti), o gyvatkaklių – aštrūs kaip ietis. Visi šio būrio paukščiai turi plikos odos plotą po snapu (gerklės maišą). Fregatų patinų jis yra ryškiai raudonas ir per tuoktuves išsipučia kaip balionas. Dauguma rūšių (ypač padūkėliai) neturi išorinių šnervių snapo paviršiuje. Tai saugo nuo vandens patekimo į kvėpavimo takus neriant iš didelio aukščio. Orą jie įkvepia per burnos kampučius. Padūkėliai po oda turi specialias oro kameras, kurios sušvelnina smūgį į vandenį. Skirtingai nei daugelio kitų paukščių, kormoranų kaulai yra mažiau pneumatiniai (mažiau užpildyti oru), todėl jie lengviau neria gilyn ir nesilaiko vandens paviršiuje kaip „kamščiai“. Kormoranų plunksnos nėra visiškai neperšlampamos. Tai padeda paukščiui greičiau nuskęsti ir lengviau judėti po vandeniu, tačiau po žvejybos jie privalo stovėti išskleidę sparnus, kad juos išdžiovintų. Daugumos kūnai yra pailgi, aptakūs, o kaklai – lankstūs (ypač gyvatkaklių), leidžiantys staigiai atakuoti grobį. 

     Pagal pasirinktą aplinką būrį galima suskirstyti į tris grupes. Padūkėliai ir fregatos didžiąją gyvenimo dalį praleidžia virš atviro vandens. Fregatos beveik niekada nesileidžia ant vandens (nes jų plunksnos peršlampa), o padūkėliai yra puikūs tolimų distancijų skrajūnai. Peri ant stačių uolų, atokių salų ar koralinių rifų, kur mažiau plėšrūnų. Kormoranai dažniausiai laikosi netoli kranto – įlankose, estuarijose, uostuose. Jie neria į dugną ieškoti grobio, todėl jiems reikalingas palyginti seklus vanduo. Po žūklės jiems būtinas biotopas su „poilsio vietomis“: uolomis, medžiais ar krantinėmis, kur jie galėtų džiovinti sparnus. Gyvatkakliai yra grynai vidaus vandenų gyventojai. Jie renkasi ramius ežerus, lėtos tėkmės upes ir pelkes, kuriose gausu augalijos. Daugelis kormoranų rūšių (įskaitant Lietuvoje paplitusį didįjį kormoraną) taip pat puikiai jaučiasi toli nuo jūros – prie didžiųjų upių ir žuvininkystės tvenkinių. Daugumai šių paukščių būdingas kolonijinis perėjimas. Biotopas lizdams sukti gali būti labai įvairus: ant uolų peri padūkėliai ir kai kurie kormoranai. Fregatos, gyvatkakliai ir medžiuose perintys kormoranai peri medžiuose. Kai kurios padūkėlių rūšys (pvz., melsvapėdis padūkėlis) peri smėlio kopose ar ant lygios žemės.

     Padūkėliniai paukščiai paplitę visame pasaulyje, tačiau skirtingų šeimų arealai stipriai skiriasi priklausomai nuo klimato ir vandens telkinių tipo.  Kormoraniniai (Phalacrocoracidae) sutinkami visuose žemynuose ir daugelyje salų, išskyrus centrinę Antarktidą. Padūkėliniai (Sulidae) daugiausia gyvena vandenynų pakrantėse ir salose. Pavyzdžiui, šiaurinis padūkėlis peri Šiaurės Atlante, o įvairios kitos rūšys – tropinėse Ramiojo ir Indijos vandenynų dalyse. Fregatiniai (Fregatidae) sutinkami išskirtinai tropiniuose ir subtropiniuose vandenynuose. Gyvatkakliniai (Anhingidae) gyvena tropinio ir šilto vidutinio klimato zonų vidaus vandenyse (pavyzdžiui, Pietų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje bei Australijoje).