Kurmis (Talpa europaea) yra kurminių (Talpidae) šeimos vabzdžiaėdžių (Eulipotyphla) būrio gyvūnas. 

     Šio kurmio kūnas yra 11–16 cm ilgio, cilindro formos, kompaktiškas ir neturi aiškiai išreikšto kaklo perėjimo. Šio žinduolio svoris svyruoja nuo 70 iki 130 g, o patinai yra pastebimai stambesni už pateles. Gyvūno snukis yra ištįsęs į judrų, jautrų šnipelį, kuriame gausu lytėjimo receptorių ir ilgų jutiminių plaukų – vibrisių. Tipiška kailio spalva yra anglies juodumo, tamsiai pilka arba šiferinė, pasižyminti matiniu, aksominiu blizgesiu. Dėl genetiškai nulemtų mutacijų gamtoje retkarčiais pasitaiko ir kitokių spalvinių variacijų – baltų (albinosų), gelsvų ar šviesiai rudų kurmių. Kurmio kailis yra trumpas, tankus, augantis statmenai odai, todėl plaukeliai lengvai sugula į bet kurią pusę ir netrukdo gyvūnui urvuose judėti atbulomis. Priekinės galūnės yra labai sutrumpėjusios, raumeningos ir transformuotos į specializuotus, į išorę atsuktus rausiamuosius kaušus. Šių priekinių letenų delnai yra neproporcingai platūs, sutvirtinti papildomu pusmėnulio formos kaulu ir ginkluoti stipriais, suplotais nagais. Užpakalinės kojos, lyginant su priekinėmis, yra daug mažesnės, silpnesnės ir išvaizda primena paprastas kirstuko galūnes. Kurmio akys yra rudimentinės, vos 1 mm skersmens, paslėptos siauruose odos plyšiuose tarp kailio, o išorinių ausų kaušelių gyvūnas visiškai neturi. 

     Kurmis gyvena po žeme, todėl jo pasiskirstymą lemia dirvožemio kokybė ir maisto gausa. Mėgsta vidutinio drėgnumo, purius, humusingus ir derlingus dirvožemius. Dažniausiai įsikuria pievose, ganyklose, lapuočių miškuose, pamiškėse, paupiuose, o ypač – žmonių įdirbtuose soduose, parkuose bei daržuose. Vengia visiškai sausų smėlynų, kietų uolingų gruntų bei nuolat užmirkusių, pelkėtų vietovių, kur neįmanoma išrausti stabilių tunelių arba trūksta deguonies. Kurmių buvimas yra sveiko ir derlingo dirvožemio indikatorius, kadangi jame gausu jų pagrindinio maisto. Gyvūnas yra aktyvus ištisus metus ir nemiega žiemos miegu. Jo para susideda iš kelių cikliškų fazių: paprastai fiksuojami 3 aktyvumo ir 3 poilsio periodai per 24 valandas. Rausia dviejų tipų takus. Paviršiniai urvai rausiami pavasarį ir vasarą arti žemės paviršiaus ieškant maisto. Giluminiai urvai (iki 1 metro gylio) naudojami žiemą, slepiantis nuo šalčio, taip pat jauniklių lizdavietėms įrengti. Rausiant giliuosius takus, žemės perteklius išstumiamas į paviršių, suformuojant kurmiarausius. Tai vabzdžiaėdis plėšrūnas. Pagrindinį racioną sudaro sliekai. Taip pat minta dirvožemio kenkėjų (karkvabalių, spragšių, kurklių) lervomis, šimtakojais ir šliužais. Savo seilėse kurmis turi toksinų, kurie paralyžiuoja sliekus, todėl jis gali kaupti gyvas, bet nejudrias maisto atsargas žiemai. Kurmiai yra vienišiai ir agresyviai gina savo požemines teritorijas nuo kitų gentainių, susitikdami tik trumpam poravimosi laikotarpiu. Poruojasi kovo–balandžio mėnesiais. Nėštumas trunka apie 5 savaites. Gegužės mėnesį patelė specialiame, žole išklotame lizde atsiveda nuo 3 iki 9 aklų ir plikų jauniklių. Jie auga itin sparčiai, maitinasi motinos pienu, o vėliau – sliekais. Jau dviejų mėnesių amžiaus jaunikliai migruoja per 1–2 kilometrus ieškoti savo nuosavos teritorijos. 

     Plačiai paplitęs visoje vidutinių platumų Eurazijos dalyje – jo arealas driekiasi nuo Didžiosios Britanijos vakaruose iki Obės bei Irtyšiaus upių Sibire. Ši rūšis gausiai apgyvendino visą Europos žemyną, išskyrus tolimąją šiaurę (Skandinavijos tundrą) ir pačius piečiausius regionus, tokius kaip Portugalija, Graikija ar Italija. Lietuvoje europinis kurmis yra ypatingai dažnas ir tolygiai paplitęs visoje šalies teritorijoje.