Melsvys Tarucus theophrastus yra melsvinių (Lycaenidae) šeimos drugys. 

     Tai maži drugiai, kurių išskleistų sparnų plotis siekia 24–29 mm. Kūno ilgis svyruoja apie 10 mm. Patinų sparnų viršutinė pusė ryškiai violetinio arba mėlyno atspalvio su siauru tamsiu apvadu. Viduryje priekinių sparnų dažnai matoma tamsi dėmė. Patelių - daugiausia tamsiai rudos, tačiau sparnų pagrindas gali būti nusėtas melsvais žvyneliais. Kartais matomos baltos sritys, persišviečiančios iš apatinės pusės. Sparnų apatinė pusė balta su daugybe juodų brūkšnelių ir taškų, sudarančių „tigrinį“ arba labirintinį raštą. Išilgai užpakalinio sparno krašto yra eilė mažų juodų dėmių su blizgančiais melsvais metalo atspalvio žvyneliais. Užpakaliniai sparnai turi po vieną ploną, juodą „uodegėlę“ su baltu galiuku, kuri primena antenas ir klaidina plėšrūnus. Antenos juodos, žieduotos baltais tarpeliais. Galva, krūtinė ir pilvelis iš viršaus juodi, o iš apačios – balti. 

     Į Tarucus theophrastus labai panaši yra kita rūšis - Tarucus rosacea. Tik pagal išvaizdą jas atskirti yra itin sunku, o dažnai ir neįmanoma dėl didelio jų kintamumo. Gamtoje šios dvi rūšys dažnai skraido tose pačiose vietose ir maitinasi tais pačiais augalais. Moksliškai šios rūšys patikimai atskiriamos tik ištyrus patinų genitalijas. Nors raštai labai panašūs, specialistai skiria pagal šiuos subtilius niuansus: Tarucus theophrastus patinų viršus yra violetiškai mėlynas, platesnis apvadas, o Tarucus rosacea patinų viršus šviesiai mėlynas, siauresnis apvadas. 

     Ši rūšis yra tipiškas karštų ir sausų vietovių gyventojas. Pagrindinės buveinės tai pusdykumės ir savanos. Skraido vietose, kur auga pavieniai krūmai. Taip pat mėgsta išdžiūvusių upių vagas. Čia dažniausiai telkiasi jų mitybiniai augalai. Gali būti sutinkami apleistuose soduose, pakelėse ar akmenuotose ganyklose, jei ten išlikę zizifų (Ziziphus) krūmų. Dažniausiai aptinkami žemumose, tačiau kalnuotose vietovėse gali pakilti iki 1000 m virš jūros lygio. Šiltuose kraštuose (Afrikoje, Arabijoje) skraido ištisus metus, sukurdami daugybę viena kitą keičiančių generacijų. Pietų Europoje (Ispanijoje) aktyvūs nuo gegužės iki spalio mėnesio. Pasižymi simbioze su skruzdėlėmis. Vikšrai turi specialias „medaus liaukas“, kurios išskiria saldų skystį. Skruzdėlės (dažniausiai Camponotus genties) saugo vikšrus nuo parazitinių vapsvų ir plėšrūnų, o mainais gauna maistingą sekretą. Patinai pasižymi teritoriniu elgesiu – jie tupinėja ant krūmų viršūnių ir agresyviai veja šalin kitus patinus. Jų skrydis labai greitas, žemas ir trūkčiojantis. Patelė kiaušinėlius deda po vieną ant mitybinio augalo pumpurų arba jaunų lapų. Vikšrai pradžioje graužia lapo paviršių (skeletuoja), vėliau minta visu lapu. Vikšrai dažniausiai aktyvūs naktį, o dieną slepiasi prie augalo pagrindo, saugomi skruzdėlių. Vikšrai yra monofagai arba siauri oligofagai – jie maitinasi beveik išimtinai šunobelinių (Rhamnaceae) šeimos krūmais, ypač zizifais (Ziziphus lotus, Ziziphus jujuba, Ziziphus nummularia). Lėliukė dažniausiai pritvirtinama prie šakelės arba slepiama plyšiuose netoli žemės. 

     Labai plačiai paplitęs Šiaurės ir Vakarų Afrikoje (pvz., Maroke, Alžyre, Tunise), taip pat Sahelyje ir rytinėje žemyno dalyje (Etiopijoje, Somalyje, Kenijoje, Ugandoje). Randamas Arabijos pusiasalyje (Omane, Saudo Arabijoje, Jemene), Persijoje (Irane), Pakistane, Indijoje (nuo Himalajų papėdžių iki pietų), Šri Lankoje bei Mianmare. Europoje paplitimas labai ribotas ir fragmentiškas. Rūšis aptinkama tik Pietų Ispanijos Viduržemio jūros pakrantėje (Andalūzijoje, ypač Almerijos, Mursijos ir Granados provincijose).