Graikinis vėžlys (Testudo graeca) yra sausumos vėžlių (Testudinidae) šeimos roplys. 

     Šarvo ilgis dažniausiai siekia 15–25 cm. Viršutinis šarvas aukštas, išgaubtas ir ovalios formos. Suaugusių patelių šarvas būna platesnis ir apvalesnis, o patinų – pailgesnis ir siauresnis. Apatinis šarvas plokščias arba šiek tiek įgaubtas. Patinų plastronas yra pastebimai įdubęs, kad palengvintų poravimąsi. Šarvo spalva svyruoja nuo šviesiai geltonos, alyvinės iki tamsiai rudos ar net visiškai juodos. Skydelių centrai dažnai turi juodas dėmes, o jų kraštus apvada tamsios juostos. Ant užpakalinių kojų šlaunų yra po vieną didelį, kietą, kūgio formos gumburėlį. Tai pagrindinis rūšies bruožas. Virš uodegos esantis karapakso skydelis beveik visada yra vientisas, priešingai nei Testudo hermanni. Uodegos gale nėra kieto raginio dyglio, kuris būdingas Testudo hermanni vėžliams. Priekinės kojos padengtos dideliais, sutampančiais, raginiais žvynais, dažniausiai išsidėsčiusiais 3–5 eilėmis. Priekinės pėdos turi po 5 nagus. Patelės paprastai yra stambesnės ir sunkesnės už patinus. Patinų uodega yra žymiai ilgesnė, storesnė prie pagrindo, o jos galiukas poravimosi metu dažnai užlenkiamas į šoną. Patelės uodega yra trumpa ir smaili.

     Graikiškas vėžlys yra tipiškas sausų ir atvirų vietovių gyventojas. Gyvena Viduržemio jūros tipo krūmynuose, sausose retose giraitėse, pusdykumėse, smėlėtose kopose ir sausose pievose. Dažnai aptinkamas tradiciniuose, intensyviai nenaudojamuose ūkiuose, alyvmedžių ar alavijų plantacijose, ganyklose ir kultūriniuose laukuose. Vėžliams būtinas purus arba smėlėtas dirvožemis urvų kasimui bei kiaušinių dėjimui, taip pat žemi krūmai, po kuriais jie slepiasi nuo svilinančios saulės ir plėšrūnų. Tai dieninis gyvūnas. Karštomis vasaros dienomis jo aktyvumas yra dvifazis: intensyviai maitinasi bei šildosi anksti ryte ir vėlyvą popietę, o vidurdienį slepiasi pavėsyje. Kadangi yra šaltakraujis, ryte vėžlys ilgai šildosi saulėje, kad pakeltų kūno temperatūrą iki aktyviam virškinimui reikalingo lygio. Šiaurinėse regiono dalyse (Balkanuose, Turkijoje) vėžliai nuo lapkričio iki kovo/balandžio mėnesio užsikasa po žeme arba lenda į urvus žiemos miegui. Labai karštuose ir sausuose regionuose (Šiaurės Afrikoje) vėžliai gali užmigti vasarą, kad išvengtų dehidratacijos ir perkaitimo. Lytiškai subresta vėlai – maždaug 10–14 metų amžiaus. Poravimosi sezonas prasideda pavasarį, iškart po hibernacijos. Gegužės–liepos mėnesiais patelė iškasa duobutę žemėje ir padeda 2–8 kiaušinius (gali dėti 2–3 kartus per sezoną). Inkubacija trunka apie 70–100 dienų. Mažylių lytį lemia inkubacijos temperatūra (aukštesnėje temperatūroje išsirita daugiau patelių). Žolėėdis, minta laukinėmis žolėmis, durnaropėmis, dobilais, nukritusiais vaisiais ir sukulentais. Retkarčiais, trūkstant mineralų, gali suėsti sraigę su kiautu ar slieką.

     Paplitę Šiaurės Afrikoje ir Viduržemio jūros pakrantėje. Dėl tokio didelio arealo rūšis yra susiskaidžiusi į skirtingus porūšius, kurios užima specifinius regionus.