Kilpdariniai (Theridiidae) yra vorų (Araneae) šeima. Tai viena didžiausių ir labiausiai paplitusių vorų šeimų pasaulyje, kuriai priklauso daugiau nei 3 000 rūšių.

     Šių vorų kūnas yra aiškiai padalytas į santykinai mažą galvakrutinę ir didelį, rutulio ar lašo formos pilvelį. Pilvelis dažniausiai yra minkštas, išpūstas, o jo paviršiuje neretai matomi ryškūs raštai arba dėmės. Galviniame kūnelių skyriuje išsidėsčiusios aštuonios akys, kurios sugrupuotos į dvi eiles. Vorų cheliceros yra palyginti trumpos, o patelių pedipalpai baigiasi šukišku nageliu. Svarbiausias diagnostinis šeimos bruožas yra cheliceros be dantelių, IV kojų poros letenėlės apatinėje pusėje turi 6-10 šerelių eilę. Jų vaikščiojamosios kojos yra plonos, o pirmoji kojų pora paprastai būna pati ilgiausia, tuo tarpu trečioji – trumpiausia. Šių vorų patelės turi gerai sklerotizuotą lytinę plokštelę (epigynum). Pilvelio gale esantis verpimo aparatas neturi kribelumo (cribellum), todėl jie gamina tik šlapią, lipnų gaudomąjį šilką. 

     Theridiidae vorai gausiai apgyvendina miškų paklotę, medžių lajas, krūmus, žolinių augalų ardą bei uolų plyšius. Kai kurios pavojingos rūšys, pavyzdžiui, tikrosios našlės (Latrodectus), renkasi sausas, atviras vietas – pusdykumes, pakeles ar akmenynus. Daugelis rūšių, tokių kaip brėžiai (Steatoda) ar šiltnaminis riestulis (Parasteatoda tepidariorum), yra tipiški sinantropai, masiškai įsikuriantys rūsiuose, vietose palei namo pamatus, pastatų pakampėse, po lauko palangėmis, sandėliuose ir gyvenamosiose patalpose. Rezga dviejų rūšių voratinklius: skraidantiems ir žeme bei medžių kamienais ropojantiems vabzdžiams. Skraidantiems vabzdžiams gaudomasis tinklas netaisyklingas, nuregztas iš netvarkingai persikryžiuojančių ir įvairiomis kryptimis nusidriekiančių siūlų. Ropojantiems vabzdžiamas stato taisyklingą tinklą, kuriame lipnūs gaudomieji siūlai nukreipti į dirvos paviršių, o pats patiesalas sudarytas iš voratinklinių siūlų. Prabėgdami dirvos paviršiumi vabzdžiai prilimpa prie gaudomųjų tinklų, kurie nuo žemės atitrūksta ir auka lieka kabaroti kol susipina siūluose. Šie vorai yra plėšrūnai, gebantys įveikti už save daug didesnius clidžiakojus, įskaitant vabalus, skruzdes, o stambios rūšys – net smulkius stuburinius (driežus, varles). Įkandimo metu sušvirkščiami stiprūs lytiniai fermentai, kurie paverčia aukos audinius skysta mase, vėliau voro tiesiog išsiurbiama. Patelės saugo kiaušinėlių kokonus, nešiojasi juos prisikabinusios prie verpimo karpučių arba slepia tinkle, o kai kurių genčių (pvz., Theridion) motinos pirmosiomis dienomis maitina jauniklius atrytu maistu. Nors dauguma vorų yra vienišiai, būtent šioje šeimoje (ypač Anelosimus gentyje) evoliucionavo unikalios socialinės rūšys, kurios gyvena bendruomenėmis, kartu stato milžiniškus tinklus ir kolektyviai medžioja. 

     Kilpdarinių šeimos vorai yra kosmopolitai, paplitę visuose pasaulio žemynuose, išskyrus Antarktidą. Didžiausia rūšių įvairovė aptinkama tropikų ir subtropikų regionuose, tačiau daugybė atstovų sėkmingai prisitaikė prie vidutinių platumų klimato. Lietuvoje ši šeima taip pat yra gausi – čia užregistruota virš 50 rūšių, kurios gyvena tiek natūraliuose biotopuose, tiek žmonių pastatuose.