Raudonausis raštuotasis vėžlys (Trachemys scripta ssp. elegans) yra balinių vėžlių (Emydidae) šeimos, raštuotųjų vėžlių (Trachemys scripta) rūšies porūšis.

     Patelės užauga žymiai didesnės už patinus. Suaugusios patelės šarvas siekia 25–30 cm, o patino – dažniausiai tik 15–20 cm. Ryškiausias morfologinis bruožas – dvi pailgos, ryškiai raudonos (kartais oranžinės) juostos abiejose galvos pusėse, prasidedančios iškart už akių ir besitęsiančios kaklo link. Galvos, kaklo ir kojų oda yra tamsiai žalios arba juodos spalvos, išmarginta plonomis, lygiagrečiomis geltonomis juostelėmis. Kojos yra pritaikytos plaukimui – tarp pirštų yra gerai išvystytos plaukiojamosios plėvės. Pirštai baigiasi aštriais nagais, kurie padeda lipti į krantą, draskyti maistą ir raustis. Vėžliai neturi dantų. Juos atstoja aštrios, raginės žandikaulių briaunos (snapui artima struktūra), kuriomis jie lengvai pjauna vandens augalus ir smulkina grobį. Viršutinė karapakso dalis yra aptaki, šiek tiek suplokštėjusi, pritaikyta greitam plaukimui. Jaunų vėžlių karapaksas yra ryškiai žalios spalvos su geltonais ir tamsiais raštais. Gyvūnui senstant, šarvas tamsėja, tampa tamsiai žalias, rudas ar net beveik juodas, o raštai išblunka. Apatinė šarvo dalis yra plokščia ir standi. Ji yra geltonos spalvos, o ant kiekvieno skydelio dažniausiai yra po didelę, tamsią (juodą ar žalsvą) dėmę. 

     Mėgsta lėtai tekančius arba stovinčius vandens telkinius (kūdras, ežerus, pelkes), kuriuose gausu vandens augalijos ir vietų, kur galima išlipti pasišildyti prieš saulę. Labai mėgsta kaitintis saulėje ant rąstų ar akmenų, tačiau yra itin baikštūs ir pajutę bet kokį pavojų akimirksniu nuslysta į vandenį. Poruojasi pavasarį. Jo metu patinas plaukia priešais patelę atbulomis ir savo ilgais priekinių kojų nagais švelniai virpina bei kutena jai žandus ir kaklą. Gegužės–liepos mėnesiais patelė išlipa į sausumą, išsikasa duobę minkštoje dirvoje (dažniausiai smėlyje) ir padeda nuo 2 iki 30 kiaušinių. Per sezoną viena patelė gali padėti kelias dėtis. Būsimų jauniklių lytis priklauso nuo inkubacijos temperatūros lizde. Žemesnė temperatūra (apie 22–27 °C) lemia patinėlių išsiritimą, o aukštesnė (virš 30 °C) – patelių. Vidutinė temperatūra išvysto abiejų lyčių jauniklius. Inkubacija trunka apie 60–90 dienų. Išsiritę jaunikliai yra vos 2–3 cm ilgio. Rudenį, aplinkos temperatūrai nukritus žemiau 10–15 °C, vėžliai tampa neaktyvūs ir panyra į brumaciją (roplių žiemos miegą). Jie įsirausia į tvenkinio dugno dumblą arba slepiasi po povandeninėmis šaknimis, kur temperatūra lieka teigiama. Šie vėžliai yra visavalgiai. Jaunikliai dažniau minta vabzdžiais, lervomis, smulkiomis žuvimis, o suaugę vėžliai vis daugiau suėda vandens augalų. 

     Savaime šis porūšis yra paplitęs Centrinėje ir Pietų JAV dalyje bei Šiaurės Meksikoje. Arealas apima Misisipės upės baseiną ir Meksikos įlankos pakrantes, nuo Ilinojaus ir Indianos šiaurėje iki Teksaso, Luizianos bei Floridos pietuose. Dėl masinės prekybos egzotiniais gyvūnais ir neatsakingo šeimininkų elgesio, šie vėžliai išplito ir suformavo stabilias populiacijas visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Europoje aptinkami beveik visose Viduržemio jūros regiono šalyse (Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Graikijoje), kur jie sėkmingai dauginasi laisvėje. Taip pat masiškai sutinkami Centrinėje ir Šiaurės Europoje. Azijoje didžiulės invazinės populiacijos fiksuojamos Kinijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Indijoje ir Pietryčių Azijoje. Rūšis introdukuota ir puikiai prigijo Pietų Amerikoje (Karibų salose, Brazilijoje), Šiaurės Afrikoje, Australijoje ir Havajuose. Lietuvoje raudonausis raštuotasis vėžlys yra oficialiai įrašytas į Lietuvos invazinių rūšių sąrašą. Nors Lietuvos klimatas jiems leidžia sėkmingai peržiemoti įsirausus į dugno dumblą, mūsų vasaros kol kas yra per vėsios, kad jų kiaušiniai spėtų sėkmingai inkubuotis laukinėje gamtoje. Todėl laukinė populiacija šalyje palaikoma tik dėl nuolatinio naujų augintinių išmetimo.