Pilkrudė rutuliškoji siauraburnė (Uperodon obscurus) yra beuodegių varliagyvių (Anura) būrio, siauraburnių varlių (Microhylidae) šeimos varliagyvis. Tai Šri Lankos endeminė rūšis. 

     Suaugusios patelės kūno ilgis siekia apie 32–33 mm. Tai yra palyginti maža rūšis. Galva yra maža ir sudaro mažiau nei trečdalį viso kūno ilgio (apie 27 %), tačiau ji yra akivaizdžiai platesnė nei ilgesnė. Žiūrint iš viršaus, snukis atrodo nupjautas (bukas), o iš šono – gana smailus. Snukio ilgis yra didesnis už horizontalų akies skersmenį. Odos paviršius ant snukio, tarp akių ir priekinėje nugaros dalyje yra grūdėtas (švelniai šiurkštus), o užpakalinėje nugaros dalyje ir šonuose – dar labiau granuliuotas. Pilvas ir krūtinė yra švelnesnės tekstūros. Nugara pilkai ruda, tamsiai ruda arba beveik juoda. Šonai ir nugaros dalis gali turėti smulkių šviesių taškelių ar dėmelių, padedančių susilieti su aplinka. Priekinės kojos yra trumpesnės už plaštakas. Pirštų galiukai turi nedidelius, trikampio ar suapvalintos formos diskus, kurie padeda laipioti augalais. Užpakalinės kojos palyginti ilgos ir grakščios. Šlaunies ilgis yra šiek tiek didesnis už blauzdos ilgį. Tarp užpakalinių kojų pirštų yra dalinė, silpnai išreikšta plaukiamoji plėvė. Tai skiria šią rūšį nuo jos artimiausios giminaitės Uperodon palmatus, kuri turi gerokai labiau išvystytas plaukiamąsias plėves. Kaip ir kitos siauraburnės varlės, Uperodon obscurus burnoje neturi tikrųjų dantų. Tai evoliucinis prisitaikymas, kadangi jie maitinasi smulkiais vabzdžiais (skruzdėlėmis, termitais), kuriuos tiesiog čiumpa ir ryja lipniu liežuviu. Liežuvis yra vidutinio dydžio, ovalios formos ir lengvai įkirptas gale.

     Ši rūšis gyvena subtropikų ir tropikų drėgnuosiuose žemumų miškuose bei kalnų (rūko) miškuose, dažniausiai nuo 100 iki 1220 metrų aukštyje virš jūros lygio: Čia varlės laikosi drėgnoje miško paklotėje, po nukritusiais lapais, rąstais arba medžių uoksuose. Taip pat sutinkamos ir gėlavandenių pelkių pakraščiuose, periodiškai užtvindomose teritorijose, apleistuose miškuose ir kaimo vietovių soduose. Šios varlės dažnai aptinkamos medžių uoksuose, drevėse ar tarp didelių lapų. Jos taip pat pastebimos arti žmogaus sodybų – drėgnose sienų plyšiuose ar net sodo vandens talpyklose. Tai naktiniai gyvūnai. Dieną jos praleidžia pasislėpusios uoksuose arba po lapais, kad išvengtų išdžiūvimo. Dėl trikampio formos lipnių pagalvėlių ant priekinių pirštų, šios varlės, kitaip nei daugelis kitų siauraburnių, yra puikios laipiotojos. Dauginimasis prasideda prasidėjus musoninėms liūtims. Lietus stimuliuoja suaugusių individų migraciją link vandens telkinių. Patinėliai renkasi prie laikinų lietaus balų, laikinų tvenkinių miško proskynose ar vandens pripildytų medžių uoksų. Patinėliai plūduriuoja vandens paviršiuje ir, naudodami savo rezonatorius, skleidžia garsius kurkimus, kuriais vilioja pateles. Apvaisinti kiaušinėliai išneršiami tiesiai į vandenį. Buožgalviai yra pilkai rudi, prisitaikę maitintis nuo dugno (organinėmis medžiagomis bei detritu). Jų metamorfozė į mažas varlytes įvyksta greitai (dažniausiai per mėnesį), kol laikini vandens telkiniai nespėjo visiškai išdžiūti. Maitinasi skruzdėlėmis ir termitais, kuriuos jos renka miško paklotėje.