Kukutis (Upupa epops) yra ragasnapinių paukščių (Bucerotiformes) būrio, kukutinių (Upupiidae) šeimos paukščių rūšis. Lietuvoje ši rūšis yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. 

     Kukučio kūno ilgis 26-32 cm, atstumas tarp abiejų išskleistų sparnų galų 42-46 cm, sveria 47-89 g. Tai išskirtinis paukštis, turintis ilgą 5-6 cm, ploną ir žemyn lenktą snapą, pritaikytą bestuburių rankiojimui iš dirvos. Ant paukščio galvos puikuojasi didelis, vėduoklės formos plunksnų kuodas su juodomis viršūnėmis. Šio gyvūno kaklas, krūtinė ir galva yra šviesiai rusvos, cinamono spalvos. Platūs sparnai ir uodega pasižymi ryškiu, kontrastingų juodų ir baltų juostų raštu. Kukučio kojos yra trumpos, bet stiprios, puikiai pritaikytos vaikščioti ir bėgioti žemės paviršiumi. Paukščio akys yra palyginti mažos, tamsios, išsidėsčiusios galvos šonuose. Skrisdamas šis sparnuotis dėl plačių, suapvalintų sparnų formos primena didelį drugelį. Patinų ir patelių išorinė išvaizda bei plunksnų spalva yra labai panaši, be ryškių skirtumų. Jaunikliai nuo suaugusių individų skiriasi blankesnėmis kūno spalvomis ir trumpesniu snapu.  

     Kukutis yra pusiau atvirų ir sausų kraštovaizdžių paukštis. Jis mielai apsigyvena pamiškėse, miškų kirtavietėse, senų sodų plynėse, ganyklose, stepėse, vynuogynuose bei ekstensyviai prižiūrimuose tradiciniuose kaimo ūkiuose. Jam gyvybiškai būtina trumpa arba išretėjusi žolė bei plotai su visiškai plika dirva (pavyzdžiui, smėlingi lauko keliukai), kad paukštis galėtų laisvai vaikščioti ir ieškoti maisto. Aplinkoje būtinai turi būti medžių su drevėmis, senų pastatų su nišomis, akmenų mūro plyšių ar iškeltų inkilų. Tankių, tamsių ir uždarų miškų masyvų kukutis visiškai vengia. Tai dieninis paukštis, kuris maisto ieško bėgiodamas žeme. Savo ilgu, plonu ir jautriu snapu jis zonduoja minkštą dirvožemį ar smėlį. Pagrindinis jo racionas – stambūs vabzdžiai (ypač kurkliai, karkvabalių lervos), drugelių vikšrai, kirmėlės ir lėliukės. Kadangi jo liežuvis per trumpas maistui nustumti, sugautą grobį paukštis išmeta į orą ir pagauna tiesiai į gerklę. Kukučiai yra monogamai ir laikosi poromis. Lizdo gūžtos jie beveik neįrengia – kiaušinius deda tiesiai ant uokso ar nišos dugno, kartais minimaliai pakloję samanų ar sausos žolės. Patelė padeda 5–8 pailgus, šviesius kiaušinius. Peri tik patelė (apie 16–18 dienų), o patinas šiuo laikotarpiu ir pirmosiomis dienomis po išsiritimo intensyviai neša jai bei jaunikliams maistą. Vėliau grobį ieško abu tėvai. Jaunikliai lizde praleidžia apie 26–32 dienas. Visiškai unikalus biologinis bruožas – perinčios patelės ir jauniklių uodegikaulio liauka veisimosi metu ima gaminti tamsų, pūvančia mėsa smirdantį skystį. Kilus tiesioginiam pavojui (pvz., prisiartinus plėšrūnui), jaunikliai šį skystį ir skystas išmatas taikliai švirkščia link uokso angos. Ši išskyra taip pat turi antimikrobinių savybių, saugančių kiaušinio lukštą nuo infekcijų. 

     Kukutis yra plačiai paplitęs Eurazijos ir Afrikos žemynuose, kur užima vidutinių platumų, Viduržemio jūros regiono bei atogrąžų klimato zonas. Šiaurinėse arealo dalyse perintys paukščiai rudenį migruoja žiemoti į Užsacharinę Afriką ir Pietų Aziją, o pietinių regionų populiacijos yra sėslios. Lietuvoje ši rūšis aptinkama prie šiaurinės savo paplitimo ribos, todėl šalyje kukučiai yra reti, saugomi ir peri daugiausia pietiniuose bei rytiniuose rajonuose.