Krabvoris Xysticus verneaui yra krabvorinių (Thomisidae) vorų rūšis. Tai endeminė Kanarų ir Madeiros vorų rūšis, aprašyta prancūzų arachnologo Eugene Simon 1883 metais.

     Tai nedidelis voras, kurio patelės pasiekia apie 6–8 mm, o patinai yra perpus mažesni ir užauga iki 3–4 mm ilgio. Šios rūšies kūnas yra plokščias ir tvirtas, o pilvelio (opisthosoma) galinė dalis yra praplatėjusi. Pagrindinė voro kūno spalva varijuoja nuo pilkšvai rudų iki tamsiai rudų atspalvių, kurie idealiai imituoja uolėtą ir sausą Kanarų salų dirvožemį. Ant galvakūtinės (prosoma) viršaus ryškėja šviesesnė išilginė juosta, kurios viduryje matomas tamsus, pleišto formos trikampis. Pilvelio viršutinėje pusėje išsidėstęs tamsus, laiptuotas arba „pagodos“ formos lapo raštas (folium), būdingas šiai genčiai. Pirmosios dvi kojų poros yra gerokai ilgesnės ir masyvesnės, o jų blauzdos turi daugiau nei dvi poras stiprių ventralinių dyglių grobiui suspausti. Kaip svarbus morfologinis identifikacinis raktas, šoninės akys (ALE ir PLE) yra išsidėsčiusios ant suaugusių, iškilių gumburėlių, kas leidžia vorui stebėti aplinką plačiu kampu. Keturių vidurinių akių trapecija yra platesnė nei aukštesnė – tai esminis taksonominis bruožas, leidžiantis Xysticus gentį vizualiai atskirti nuo itin panašios Ozyptila genties. Kadangi išoriškai Xysticus verneaui yra labai panašus į kitus Xysticus krabvorius, galutiniam rūšies identifikavimui būtina mikroskopinė lytinių organų analizė. Pagrindinis skiriamasis bruožas nuo žemyninės Europos rūšių yra specifinė patino palpų sandara (unikali emboluso forma be papildomų ataugų) bei izoliuotas endeminio paplitimo regionas. 

     Kadangi tai yra dirvos krabvoris, jis dažniausiai aptinkamas tiesiai ant žemės paviršiaus, vulkaninio smėlio, uolų plyšiuose bei tarp vulkaninio šlaito nuolaužų. Rūšis teikia pirmenybę sausringoms pievoms, viržynams ir sausrai atspariems krūmynams, kurie dominuoja žemesnėse salų altitudėse (pvz., sukulentinių karpažolių zonose). Nors voras mėgsta atviras, saulėtas vietas, jis taip pat aptinkamas po nukritusiais lapais bei spyglių paklote salų pušynuose (Pinus canariensis) ir rečiau – reliktinių lauro miškų pakraščiuose. Kaip ir visi krabvoriai, Xysticus verneaui nemezga jokių gaudomųjų tinklų. Jis ištisas valandas nejudėdamas tūno pasaloje ant žemės ar žemų šakelių, visiškai pasikliaudamas savo maskuojamąja spalva. Skirtingai nuo žiedvorių, kurie laukia tik skraidančių apdulkintojų, šis krabvoris medžioja labai įvairų sausumos grobį: skruzdes, vabalus, sausumos šoniplaukas, cikadėles, mažuosius tiesiasparnius ir net kitus vorus. Voras sugeba įveikti už save gerokai didesnį ir stipresnį grobį (pavyzdžiui, bites ar vabalus). Jis žaibiškai sugauna auką spygliuotomis priekinėmis kojomis ir suleidžia stipraus poveikio neurotoksinus tiesiai į vabzdžio sprandą. Subrendę patinai aktyviai ieško patelių pavasario ir vasaros pradžioje, sekdami jų paliktais feromoniniais šilko siūlais ant žemės. Apvaisinta patelė suformuoja tvirtą, plokščią, šilkinį kiaušinėlių kokoną, kurį paslepia po akmenimis arba pritvirtina prie žemų augalų stiebų. Patelė pasižymi stipriu motinystės instinktu ir saugo kokoną nuo plėšrūnų iki pat savo gyvenimo pabaigos. 

     Tai Makaronezijos regiono voras, natūraliai aptinkamas tik Kanarų ir Madeiros salynuose. Kanarų salose jis fiksuojamas didžiosiose salose (tokiose kaip Tenerifė, Gran Kanarija, La Palma), kur yra pakankamai miško paklotės ir krūmynų.