Gyvavedis driežas (Zootoca vivipara) yra žvynaroplių (Squamata) būrio, tikrųjų driežų (Lacertidae) šeimos roplių rūšis. Tai toliausiai į šiaurę (net iki poliarinio rato) paplitęs sausumos roplys.

     Suaugę individai siekia 10–16 cm (rečiau iki 20 cm). Galva maža, trumpa ir gana aukšta, kaklas storas. Kūnas santykinai trumpas, o uodega stora ir gali būti iki dviejų kartų ilgesnė už likusį kūną. Kojos trumpos, pritaikytos greitam judėjimui žeme ar lipimui per žemą augaliją. Šios rūšies spalvos yra labai varijuojančios, tačiau dominuoja maskuojantys atspalviai. Nugara ruda, pilkšva, bronzinė arba alyvinė žalsva. Išilgai nugaros vidurio dažnai eina tamsi, kartais nutrūkstanti linija, o šonuose – platūs tamsūs dryžiai su šviesiais taškeliais. Jaunikliai gimsta labai tamsūs, beveik juodi arba tamsiai bronziniai. Patinai ir patelės skiriasi tiek kūno sudėjimu, tiek pilvelio spalva. Patinai turi lieknesnį kūną ir pastebimai sustorėjusią uodegos šaknį (kurioje yra kopuliacijos organai) .Pilvelis ryškiai geltonas, oranžinis ar net raudonas, tankiai nusėtas juodais taškeliais. Patelės yraa stambesnės, pilvotas kūnas padeda nešioti embrionus. Pilvelis šviesus, gelsvas, pilkšvas ar balsvas, dažniausiai be taškelių arba jų yra labai nedaug. Nugaros žvynai smulkūs, su ryškiomis briaunelėmis, todėl oda atrodo šiurkšti. Pilvo žvynai yra stambūs, išsidėstę 6 išilginėmis eilėmis. 

     Gyvavedžiai driežai mėgsta drėgnesnius biotopus, o sausų, atvirų vietų vengia. Gyvena lapuočių, mišriuosiuose ir spygliuočių miškuose, uželiančiose senose kirtavietėse, durpynuose, krūmais apaugusių kanalų, melioracijos griovių, upių šlaituose, pakelių grioviuose, aukštapelkėse, proskynose, miško aikštelėse. Tai itin atspari rūšis, galinti ištverti net dalinį kūno skysčių sušalimą. Žiemoja nuo spalio iki kovo–balandžio mėnesio. Patinai iš po žiemos miego pabunda 10–15 dienų anksčiau nei patelės, kad pasiruoštų poravimuisi. Poravimasis vyksta balandžio–gegužės mėnesiais. Patelės per sezoną paprastai atsiveda vieną vadą (3–11 jauniklių). Šiaurinės populiacijos embrionai vystosi patelės viduje, o jaunikliai gimsta apgaubti plona plėvele, kurią tuoj pat pralaužia. Tai apsaugo juos nuo šalto grunto. Ispanijoje, Prancūzijoje bei Slovėnijoje randamos populiacijos, kurios deda kiaušinius. Pajutęs pavojų, driežas gali numesti uodegą, kuri kurį laiką dar lankstosi, nukreipdama plėšrūno dėmesį. Skirtingai nei daugelis kitų driežų, ši rūšis nebijo vandens ir prireikus gali gerai plaukti ar net nerti į dugną slėptis. Minta vorais, musėmis, cikadomis, lervomis ir smulkiais sraigėmis. 

     Ši rūšis aptinkama didžiojoje Eurazijos dalyje – nuo Airijos vakaruose iki Sachalino salos (Rusija) ir Hokaido (Japonija) rytuose. Tai toliausiai į šiaurę išplitęs driežas, aptinkamas net už poliarinio rato (Skandinavijoje, Rusijoje). Pietuose arealas tęsiasi iki šiaurės Ispanijos, Italijos, Balkanų pusiasalio ir šiaurės Kinijos. Kalnuose gali gyventi iki 2500–3000 m aukštyje virš jūros lygio. Lietuvoje gyvavedis driežas yra dažna ir gausi rūšis, sutinkama visoje šalies teritorijoje.