Zoropsis rufipes yra netikrųjų plėšriavorių (Zoropsidae) šeimos vorų rūšis. Tai Kanarų salų ir Madeiros endemikas. Šią rūšį pirmasis 1838 metais aprašė prancūzų entomologas ir arachnologas Antoine Lucas. 

     Zoropsis rufipes yra vienas stambiausių savo genties atstovų – suaugusių patelių kūno ilgis gali siekti nuo 16 iki net 30 mm, o patinėlių – nuo 12 iki 21 mm. Kūno pagrindinė spalva yra gelsvai ruda arba intensyviai raudonai ruda su tamsesnių dėmių ir linijų piešiniu. Šios rūšies galvakrūtinė (prosoma), priešingai nei daugelio kitų Zoropsis rūšių, neturi ryškių, tamsių išilginių juostų. Ant pilvelio (opisthosoma) širdies plotas yra ribojamas tamsių išilginių dėmelių, tačiau rūšis neturi ištisinės, juodos lancetiškos širdies dėmės. Svarbus morfologinis požymis yra pirmoji vaikščiojamųjų kojų pora, kurios šlaunys (femur) vidinėje pusėje turi po vieną stiprų, stambų dyglį, o ant kitų kojų šlaunų tokio dyglo nėra. Pirmosios kojų poros blauzda (tibia I) iš apatinės (ventralinės) pusės turi šešias dideles ir vieną mažą dyglių porą. Priešletenėlė (metatarsus) iš ventralinės pusės pasižymi keturiomis dyglių poromis, kurios ramybės būsenoje yra priglaustos, o pavojaus metu – pašiaušiamos. Pagal identifikacinius raktus, Zoropsis rufipes nuo plačiai paplitusio Zoropsis spinimana lengviausia atskirti pagal tai, kad ji neturi kaukolę primenančio tamsaus rašto ant galvakrūtinės. Taip pat Zoropsis spinimana pilvelio piešinys turi aiškią juodą vidurinę juostą, kuri toliau pereina į eglutės raštą, ko Zoropsis rufipes neturi. Galutiniam ir visiškai tiksliam rūšies nustatymui identifikaciniai raktai reikalauja mikroskopu ištirti lytinius organus – patelių epigyną bei patinų pedipalpus. 

     Šis voras gyvena labai įvairiose Makaronezijos vietinėse buveinėse – nuo sausų uolingų žemumų iki drėgnų subtropinių miškų (laurų miškų) bei kalnuotų Alpių tipo zonų. Gamtoje jie aptinkami po stambiais akmenimis, uolų plyšiuose ar po medžių žieve. Kaip ir kiti šios genties atstovai, rūšis pasižymi polinkiu įsikurti šalia žmogaus – vorai randa prieglobstį pastatų plyšiuose, rūsiuose ar ūkiniuose statiniuose. Zoropsis rufipes yra klajojantis voras, kuris visiškai nenaudoja gaudomųjų tinklų grobiui gaudyti. Medžioti jis išliaužia naktį, o tamsiuoju paros metu pasikliauja savo mechanoreceptoriais (jautriais taktiliniais šereliais) ir regėjimu. Dėl ant letenėlių ir priešletenėlių esančių kibių plaukelių pagalvėlių šis stambus voras geba stabiliai bėgioti lygiais uolų ar pastatų paviršiais. Pagautas ar prispaustas voras ginasi ir gali skaudžiai pradurti odą savo galingomis cheliceromis. Visgi, mokslo literatūroje pažymima, kad jo nuodų poveikis žmogui nėra mediciniškai reikšmingas – sukelia tik trumpalaikį vietinį skausmą ar patinimą. Šie vorai yra ilgaamžiškesni už daugelį smulkių vorų, o jų lytinis ciklas susijęs su šiltu salų klimatu. Kadangi suaugėliai ir kokonai dažnai slepiasi giliai plyšiuose, jie pasižymi biologiniu polinkiu išgyventi ilgų transportavimų metu (pvz., gabenant bananų krovinius į šiaurines šalis), tačiau šaltame klimate atvirame grunte populiacijų nesukuria.