Termitai (Isoptera / Termitoidae) yra visuomeniniai, celiuliozę vartojantys vabzdžiai, evoliuciškai kilę iš mediena mintančių tarakonų. Šiuolaikinėje sistematikoje termitai dažniausiai klasifikuojami kaip Blattodea (tarakonų) būrio antšeimis Termitoidae. Ilgą laiką termitai turėjo savo būrį Isoptera, nes jų socialinis gyvenimas, išvaizda ir elgsena stipriai skyrėsi nuo pavieniui gyvenančių tarakonų. Mokslininkams ištyrus DNR paaiškėjo, kad termitai išsivystė iš mediena mintančių tarakonų (konkrečiai giminaičių iš Cryptocercus genties). Todėl termitų rangas buvo „nuleistas“. Vieni mokslininkai juos paliko kaip infrabūrį Isoptera, o kiti entomologai juos suklasifikavo kaip antšeimį Termitoidae tarakonų būryje. 

     Termitai pasižymi unikalia kūno sandara, kuri stipriai skiriasi nuo skruzdėlių, nors šie vabzdžiai dažnai yra painiojami. Jų kūnas, priešingai nei skruzdėlių, neturi aiškaus susiaurėjimo („vapsvos liemens“), todėl krūtinėlė su pilveliu susijungia plačiu pagrindu. Daugumos kolonijos narių – darbininkų ir kareivių – kūnas yra minkštas, balkšvos arba šviesiai rusvos spalvos, nes jie gyvena tamsoje ir jiems nereikia apsaugos nuo saulės spindulių. Tuo tarpu vaisingi individai (karaliai ir karalienės) turi kietą, tamsią ir gerai pigmentuotą chitininių šarvų dangą. Šie suaugę vaisingi termitai turi dvi poras lygiaverčių, skaidrių sparnų, kurie yra visiškai vienodo dydžio bei formos ir po poravimosi skrydžio lengvai nulūžta. Termitų galvoje yra graužiamojo tipo burnos aparatas su stipriais žandikauliais, pritaikytais smulkinti kietą celiuliozę. Ypatinga morfologija išsiskiria kareivių kasta, turinti milžiniškas, neproporcingas galvas ir galingas mandibules, skirtas gynybai nuo priešų. Kai kurių rūšių kareiviai turi pailgėjusią kaktos ataugą, pro kurią kaip iš švirkšto purškia lipnius, chemiškai aktyvius skysčius. Kolonijos darbininkai ir kareiviai dažniausiai yra visiškai akli ir neturi akių, nes visą gyvenimą praleidžia tamsiuose požeminiuose tuneliuose. Jų galvose esančios antenos yra siūliškos arba karoliškos formos, atliekančios itin svarbią lytėjimo ir uoslės funkciją cheminių signalų priėmimui. Galiausiai, po sėkmingo įsikūrimo lizde, karalienės morfologija radikaliai pasikeičia – jos pilvelis dėl kiaušidžių išsiplečia iki milžiniško dydžio (įvyksta fizogastrija), todėl ji visiškai praranda gebėjimą judėti. 

     Termitai yra paplitę tropinėse ir subtropinėse pasaulio juostose. Didžiausia jų rūšių įvairovė aptinkama Afrikos, Pietų Amerikos bei Pietryčių Azijos regionuose. Šie vabzdžiai yra itin jautrūs šalčiui ir drėgmės trūkumui, todėl jų biotopai skirstomi į tris pagrindines kategorijas pagal ekologines nišas. Požeminiai biotopai. Šie termitai lizdus suka giliai dirvožemyje, kur palaikomas pastovus drėgmės lygis. Norėdami pasiekti maistą ant žemės paviršiaus, jie stato specialius „purvo tunelius“, saugančius juos nuo šviesos ir išsausėjimo. Sausos medienos biotopai. Šie termitai gyvena visiškai sausoje, gyvoje ar negyvoje medienoje, medžiuose, o antropogeninėse aplinkose – pastatų konstrukcijose, balduose. Jų organizmas yra evoliuciškai prisitaikęs sulaikyti vandenį, todėl jiems nereikia tiesioginio sąlyčio su dirva. Drėgnos medienos biotopai. Įsikuria pūvančiuose rąstuose, kelmuose, miško paklotėje, kur nuolat yra didelė drėgmė. Dažniausiai sutinkami drėgnuose atogrąžų miškuose. Kadangi termitai minta mediena (celiulioze), patys savaime jie negalėtų jos suvirškinti. Jų virškinamajame trakte gyvena endosimbiotiniai mikroorganizmai (pirmuonys ir bakterijos), kurie skaido celiuliozę į šeimininkui įsisavinamus šalutinius produktus. Kai kurios rūšys (Macrotermitinae) užsiima primityvia „žemdirbyste“ – lizduose augina specialius grybų sodus, kuriais maitina koloniją. Termitams būdinga nepilna metamorfozė. Nimfos nuo pat mažens išvaizda primena suaugusius darbininkus ir gali aktyviai prisidėti prie bendruomenės gerovės. Kastos (darbininkai, kareiviai ar reproduktoriai) nėra nulemti genetiškai – jas reguliuoja karališkosios poros išskiriami feromonai. Tropiniuose miškuose ir savanose termitai atlieka esminį skaidytojų vaidmenį. Jie ne tik sugrąžina maisto medžiagas iš negyvos medienos atgal į apytakos ratą, bet ir purena bei vėdina dirvožemį savo tunelių tinklais, padeda surišti atmosferos azotą ir taip reikšmingai didina dirvos derlingumą.