Kandis Metatinea immaculatella yra tikrųjų kandžių (Tineidae) šeimos drugių rūšis. Šį vabzdį pirmą kartą 1892 metais aprašė austrų entomologas Hans Rebel. Tai Kanarų salų endeminė rūšis.

     Metatinea immaculatella yra smulkus drugys, išskleistų sparnų ilgis yra maždaug nuo 12 iki 16 mm. Šio vabzdžio galvą tankiai dengia šiurkštūs, pasišiaušę šviesiai pilki arba gelsvai rudi plaukelių formos žvyneliai. Siūliškos antenos yra gana ilgos, lanksčios ir pasiekia maždaug du trečdalius priekinio sparno ilgio. Kaip nurodo pats lotyniškas rūšies pavadinimas, priekiniai sparnai yra visiškai vienaspalviai, šviesiai rudo ar smėlio atspalvio, neturintys jokių tamsesnių dėmių, juostų ar raštų. Priekiniai sparnai yra siauri, pailgi ir lancetiški, o užpakaliniai sparnai yra dar siauresni ir pastebimai smailesni. Užpakalinių sparnų kraštus puošia itin ilgi, švelnūs ir purūs plaukelių kutai, kurie yra šviesesni už pačią sparno plokštumą. Sparnų gyslotumui būdinga primityvi sandara su atviru diskiniu laukeliu, o radialinės gyslos ties viršūne yra išsidėsčiusios atskirai. Šio drugio kojos yra ilgos ir laibos, padengtos prigludusiais žvyneliais, o užpakalinių kojų blauzdos turi gerai išvystytus, ilgus pentinus. Dėl išorinio sparnų vienodumo rūšis patikimai identifikuojama tik pagal unikalią genitalinio aparato struktūrą – patinėlių valvų formą ir patelių teleskopinį kiaušdėtį.

     Tai mažai tirta drugių rūšis. Gyvena Tenerifės ir Gran Kanarijos pusdykumių tipo pakrančių zonose, kur vyrauja kserofitinė augalija (sukulentiniai ir karpažoliniai augalai). Drugiai aptinkami vietose, apsaugotose nuo stiprių vandenyno vėjų. Kadangi lervos ieško pavėsio ir drėgmės, jos apsigyvena vulkaninio tufo plyšiuose, po akmenimis ar uolų šešėliuose, kur nesiekia tiesioginiai saulės spinduliai. Vienas iš tikėtinų mikrobiotopų yra jūrinių paukščių lizdai bei olos uolėtuose salų skardžiuose, kur natūraliai kaupiasi organinės medžiagos. Kaip ir dauguma Tineidae šeimos atstovų, Metatinea immaculatella vikšrai minta sausomis augalų liekanomis, nukritusiais gyvūnų plaukais, paukščių plunksnomis, sausais ekskrementais ar ant uolų augančiomis mikroskopinėmis kerpėmis bei grybais. Tikėtina, kad vikšrai gyvena pačių suverptuose šilkiniuose vamzdeliuose ar nešiojamose nameliuose, apsaugančiose jų minkštą kūną nuo išdžiūvimo karštame Kanarų salų klimate. Suaugę drugiai aktyvūs vėlai vakare ir naktį. Dieną jie praleidžia visiškoje ramybėje, giliai pasislėpę uolų plyšiuose ar sausoje paklotėje. Suaugėliai turi visiškai redukuotą burnos aparatą. Jie nesimaitina, o visą trumpo gyvenimo energiją (kelias dienas ar savaites) sunaudoja tik partnerio paieškai ir kiaušinėlių padėjimui. Skirtingai nuo žemyninių rūšių, salų drugių aktyvumo ciklas gali būti labiau susijęs ne su metų laikais (žiema/vasara), o su periodinėmis liūtimis ar drėgmės lygio pasikeitimu salose.