Keliaujantysis plačiasparnis ugniukas (Nomophila noctuella) yra žolinių ugniukų (Crambidae) šeimos drugys. 

     Tai vidutinio dydžio drugys, kurio išskleistų sparnų plotis siekia nuo 26 iki 32 milimetrų. Šio vabzdžio kūnas ramybės būsenoje išsiskiria itin ištęsta, siaura bei cilindriška forma. Priekiniai drugio sparnai yra labai ilgi, smailėjantys pilkai rudos ar gelsvai rudos spalvos. Vidurinėje priekinių sparnų dalyje ryškiai matomos tamsesnės, plačios aštuoneto bei inksto formos dėmės. Užpakaliniai sparnai yra gerokai platesni už priekinius, balsvi arba pusiau skaidrūs ir išraižyti tamsesnėmis rudomis gyslomis. Šios rūšies vikšrai užauga iki 20–25 milimetrų ilgio, būna žalsvai rudi su tamsia galvos kapsule ir retais šereliais. Vikšrų kūno paviršiuje aiškiai matomos išsidėsčiusios išskirtinės juodos chitininės plokštelės. 

     Dažniausiai sutinkamas atvirose vietovėse – pamiškėse, natūraliose ir kultūrinėse pievose, ganyklose, dobilų bei liucernų laukuose, kur gausu maistinių augalų. Kadangi šie drugiai migruoja dideliais atstumais, jų masiškai aptinkama pajūrio kopose, pakrančių stebėjimo punktuose, o vidiniuose rajonuose – netgi miesto parkuose, soduose, kapinėse ar daržuose. Pirmenybę teikia sausesnėms vietoms, pavyzdžiui, kalkingam dirvožemiui ar kserofitiniams krūmynams, tačiau vikšrai gali sėkmingai vystytis ir drėgnesnėse agroekosistemose. Tai tolimasis migrantas. Pavasarį suaugėliai pakyla iš Šiaurės Afrikos ir Pietų Europos, naudodamiesi oro srovėmis perskrenda Viduržemio jūrą ir pasiekia Centrinę bei Šiaurės Europą (įskaitant Lietuvą). Per metus išsivysto nuo dviejų iki keturių generacijų, priklausomai nuo regiono klimato ir geografinės platumos. Šiaurinėje Europos dalyje per vasarą paprastai spėja užaugti viena ar dvi vietinės kartos. Suaugę drugiai skraido nuo gegužės iki spalio mėnesio. Jie yra naktiniai gyvūnai, dieną tūno pasislėpę žolėje, o sutemus aktyviai skraido ir yra stipriai viliojami dirbtinės šviesos šaltinių. Vikšrai yra polifagai. Minta ankštiniais augalais (dobilais, liucernomis), migliniais javais (kukurūzais, kviečiais), rūgtiniais bei įvairiomis lauko žolėmis. Vikšrai ant žemės paviršiaus iš šilko gijų audžia apsauginius vamzdelius-kokonus, kuriuose slepiasi ir maitinasi lauko žolėmis. Lėliukėmis virsta tame pačiame šilkiniame kokone tarp nukritusių lapų arba po akmenimis. Šiaurės ir Centrinėje Europoje šie drugiai dažniausiai nesugeba išgyventi žiemos šalčių, todėl vietinė populiacija kasmet visiškai atsinaujina pavasarinių migrantų dėka. 

     Šis drugys yra aptinkamas didžiojoje pasaulio dalyje, išskyrus poliarinius regionus. Visus metus rūšis sėkmingai gyvena ir dauginasi Šiaurės Afrikoje, Pietų Europoje, Centrinėje Azijoje, Pakistane bei Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Šiltuoju metų laiku milžiniški šių drugių būriai, naudodamiesi palankiomis oro srovėmis, pakyla į šiaurę ir pasiekia Šiaurės bei Centrinę Europą, įskaitant Skandinavijos šalis, Didžiąją Britaniją ir Baltijos regioną. Lietuvoje tai migruojanti rūšis. Jis čia nežiemoja, nes nesugeba išgyventi vietinių žiemos šalčių.